Spa 142013
 

Kaip prieš milijardus metų planetoje atsirado pirmieji primityvūs gyvieji organizmai, sudaryti iš vienos ląstelės, kartais atsitiktinai susijungiantys į grupes, poreikio kažkaip kontroliuoti jų tarpusavio veiklą nebuvo. Bet bėgo milijonai metų, gyvybė Žemėje vystėsi, užkariaudama naujas erdves ir tapdama vis sudėtingesnė. Gyvų organizmų ląstelės ne tik susijungdavo į grupes, bet ėmė dalintis „darbus” grupės viduje. Atsiranda ląstelių diferenciacija, o su ja ir pirmieji audiniai (ląstelių grupės, atliekančios tam tikras funkcijas organizme). Būtent šiuo metu atsiranda ir poreikis darniai kontroliuoti šių ląstelių grupių veiklą tarpusavyje. Taip atsiranda hormoninė organizmų reguliacija – vienų ląstelių grupių poveikis kitoms fiziologiškai aktyvių medžiagų pagalba. Ji būdinga tiek augalams, tiek gyvūnams.

Pradžioje gyvų organizmų ląstelės įtakodavo vienos kitų veiką, išskirdamos tam tikras medžiagas, aktyviai fiziologiškai veikiančias kaimynes. Vėliau šias medžiagas prisitaikė išskirti tam tikros ląstelių grupės. Jos ilgainiui ir tapo atsakingos už viso gyvo organizmo darnų vystymąsi ir funkcionavimą, fiziologiškai aktyvios medžiagos, veikiančios kitų ląstelių veiklą, įvairiais būdais pasiekdavo savo tikslinę grupę. Turbūt evoliucijos eigoje buvo „išbandyta” ne viena fiziologiškai aktyvi medžiaga, kol galiausiai buvo atrinktos pačios geriausios, efektyviausiai veikiančios biocheminius gyvų organizmų procesus. Jos ir įsitvirtino.

Augalų ir gyvūnų hormoninės sistemos vystėsi nepriklausomai viena nuo kitos. Gyvūnų hormonai labiau specializuoti. Augaluose hormonų poveikis labiau priklauso nuo jų tarpusavio pasiskirstymo ir koncentracijos.

Taip per šimtus milijonų metų aukštesnieji augalai „įsigudrino” reguliuoti savo augimą ir vystymąsi naudodami penkias pagrindines fitohormonų (augalų hormonų) grupes:

  1. Auksinus
  2. Citokininus
  3. Giberelinus
  4. Abscizinus
  5. Etileną

Šių grupių medžiagos ar jų tarpusavio sąveika augaluose gali daryti kiek skirtingą poveikį (priklausomai nuo augalo rųūšies), bet pagrindiniai reguliacijos principai lieka tie patys. Hormonai augalo augime ir vystymesi iš esmės reguliuoja viską. Jų veikla prasideda vos užsimezgus sėklai. Juk sėklos turi ilgesnį ar trumpesnį ramybės periodą, jei reikia – gebėjimą išlaukti nepalankias klimato sąlygas. Šį „miegą” reguliuoja fitohormonai – supresoriai (inhibitoriai),  sustabdantys beveik visus sėklos biocheminius procesus („beveik” reiškia, kad iš tikrųjų šie procesai vyksta labai labai lėtai, nes visiškas jų sustojimas reikštų žūtį). Suirus inhibitoriams ir pradėjus sėklai dygti, į darbą įsijungia skatinantys ląstelių metabolitinius procesus fitohormonai, įtakojantys taip pat ir audinių tarpusavio sąveiką bei darnų  vystymąsi, užtikrinantys net gi sėkmingą žydėjimą bei naujų sėklų subrandinimą. Jei augalai auga kintamo klimato sąlygomis ir turi ramybės periodą, jiems jį ištverti padeda taipogi fitohormonai. Žodžiu – be jų augale nevyksta niekas.

Bonsai kultūroje fitohormoninės reguliacijos žinojimas ir taikymas niekada nepakeis tradicinių metodų, duodančių daug greitesnį, ryškesnį ir pastebimesnį rezultatą. Bet kai kurios jos „gudrybės” gali tam tikrose situacijose pagelbėti ar bent jau padėti išvengti „nemalonumų”. Taigi, žinoti nors pagrindines taisykles vertėtų. Todėl sekančiame straipsnyje (jau po savaitės) susipažinsime su pirmąja grupe – auksinais.

Jogaila Mackevičius

Sorry, the comment form is closed at this time.