Vas 092014
 

Gudobelės (Crataegus) – lapus metančių, vasaržalių krūmų ar medžių gentis, priskaičiuojanti apie kelis šimtus rūšių.  Gudobelės paplitusios Šiaurės pusrutulyje, daugiausia jų vidutinio klimato zonoje. Lietuvoje nuo seno auga trys rūšys (grauželinė, vienapiestė ir miškinė gudobelės), dar kelios dešimtys rūšių introdukuotos.

Mūsų krašte augančių gudobelių arealas išsidėsto 5-8 šalčio zonose, taigi Lietuva yra šiaurinė jų paplitimo riba. Tačiau yra rūšių, galinčių augti ir atšiauresnės žiemos sąlygomis, pavyzdžiui, skiauterėtoji (C. crus-galli L.), švelnioji (C. mollis (Torr. et A. Gray)), stambiasėklė (C. macrosperma Ashe) gudobelės natūraliai auga ir 3-4 šalčio zonose.

390px-Illustration_Crataegus_laevigata1Prisipažinsiu, nei gudobelių, nei kitame straipsnyje aptariamų šermukšnių nesu labai daug auginęs, bet tai netrukdo įžiūrėti šių rūšių pliusus ar išvengti minusų. Prieš keletą metų, yamadori paieškų Trakų apylinkėse metu išsikasiau poaugę gudobelę. Deja, jau tais pačiais metais pralaimėjau mūšį su kenkėjais – augalas nesugebėjo tinkamai pasiruošti žiemai ir pavasarį nebeišsprogo. Pernai pavasarį suradau dar didesnę. Šį kart pasisekė – augalas prigijo, kenkėjų pavyko išvengti kontaktinio insekticido profilaktikos pagalba, augalas sutvirtėjo (padėjo, manau, ir tręšimas pro lapus) ir ramiai žiemoja šiltnamyje.

Taigi, pradėkim nuo lapų. Gudobelių lapai paprasti, beveik visų rūšių su karpytu kraštu, suteikiančiu jiems dekoratyvumo. Natūraliai lapai nėra dideli, todėl vargti juos miniatiurizuojant neteks. Azoto trūkumą gudobelės parodo paprastu lapų spalvos pablyškimu. Gali pasireikšti chlorozė. Kadangi šie augalai auga nederlingose žemėse, maisto medžiagų trūkumui yra atsparūs. Tik nereikia tuo piktnaudžiauti.

Keletą metų eksperimentavau su natūraliai augančiomis gudobelėmis, vienas tręšdamas papildomai, kitas ne. Ir nepasakyčiau, kad į tręšimą jos reaguotų gausiu prieaugiu ar lapų lakšto padidėjimu. Na gal šiek tiek tręštų medžių lapai buvo sodresnės spalvos ir kažkiek didesni. Bet ryškių pokyčių nesimatė. Ši savybė – didelis privalumas. Jei netyčia paręštumėm nesubalansuotomis trąšomis medelį, jis nesureaguotų į tai spontanišku augimu (dideliais lapais, ilgais tarpubambliais). O jei išsprogtų daugiau pumpurų, išaugtų daugiau šoninių šakelių – tai tik į naudą.

Nelabai man patinkanti savybė, tai labai ploni ir ilgai nesumedėjantys pirmamečiai ūgliai.  Tas labai trukdo jų formavimą vieluojant. Nes vieluojant žolinį ūglį, labai lengva jį pažeisti.

Taip pat kaip trūkumą pridėčiau ir silpną ūglių storėjimą pirmais-antrais metais, bei greitą jų „sukietėjimą”. Jau keleto metų šakelės gali būti nebeelastingos, nepasiduodančios išlankstymui. Taigi, svarbu yra sekti prieaugio augimą ir nepraleisti tinkamos formavimui vieluojant progos.

Turbūt apie kekiškų žiedynų su smulkiais žiedais estetinį privalumą neverta nė užsiminti. Privalumas ir vaisiai, dažniausiai ryškių spalvų ir išsilaikantys labai ilgai (kai kurių rūšių net iki pavasario). Tik reikėtų pasirūpinti, kad nepridarytų nuostolių vaisius ragauti mėgstantys paukščiai.

Prigyja gudobelės nesunkiai. Kuo anksčiau pavasarį jas iškasime ar persodinsime, tuo didesnė sėkmės tikimybė.

Jaunus ūglius mėgsta apnikti syvus siurbiantys kenkėjai. Taigi, sisteminių insekticidų profilaktika nepakenks. Be to, pirmamečiai ūgliai kartais nespėja tinkamai sumedėti iki žiemos, todėl pavasarį gali tekti gerokai patrumpinti nušalusias viršūnėles.

Dar vienas gudobelių privalumas – greitai „senstanti” ir pradedanti pleišėti žievė. Kad ir nuotraukoje pateikiamas pavyzdys su pradedančia aižėti jauno kamieno žieve.

Skirtingo amžiaus gudobelės stiebai

Skirtingo amžiaus gudobelės stiebai

Taigi, privalumų daugiau nei trūkumų. Susidomėjote, bet sunku ištaikyti tinkamą momentą kur pakelėje, pamiškėje, pievos ar seno sodo pakrašty išsikasti skurstančią gudobelę – užsukite į prekybos augalais aikšteles. Ten tikrai rasite ne vienos rūšies medelį, kuris, tinkamai prižiūrimas netruks tapti jūsų bonsai sodo puošmena.

Informacijos šaltiniai:

  1. M. Navasaitis, Dendrologija, Vilnius, 2008. ISBN 9989-09-286-8,
  2. M. Navasaitis, R. Ozolinčius, D. Smaliukas, J. Balevičienė, Lietuvos dendroflora, Vilnius, 2003. ISBN 9955-575-35-2,
  3. P. Sterry, Collins Complete Guide to British Trees, ISBN 978-0-00-723685-5,
  4. Жизнь растений, 5(2) tomas, Maskva, 1981, Ж60501-700/103(03)-81.

Jogaila Mackevičius

Sorry, the comment form is closed at this time.