Ar pavasaris turi sąžinę?
Šis klausimas man kyla kiekvieną pavasarį. Atrodytų, galėtum džiaugtis bundančia gamta, klausytis paukščių čiulbėjimo, grožėtis kasdien besikeičiančiais medžiais bonsų sode. Bet ne, darbai užgriūna taip, kad vos spėji suktis. Ir nesvarbu, ankstyvas ar vėlyvas pavasaris, jis visada per trumpas, niekada nespėji nuveikti visko, ką susiplanuoji. Vėlyvas pavasaris verčia labiau skubėti, ankstyvas – gąsdina šalnomis. Ir taip metai po metų. Tad ir pradedi galvoti, kiek gi tos sąžinės tas pavasaris turi, kad užuot leidęs pasidžiaugti savimi, užkrauna milijonus darbų… Skaityti toliau: Gegutės gegužy. Du tūkstančiai keturioliktieji