Kov 302011
 

Persodinimas – svarbus ir kritinis veiksmas kiekvieno augalo gyvenime. Todėl svarbu suvokti kodėl turime persodinti augalus, kas vyksta augale persodinimo metu ir po jo, kaip toliau sąveikauja augalas su aplinka.

Nagrinėdami persodinimą, nuolatos susidursime su keletu labai dažnai vartojamų sąvokų. Pirmiausia, sąvokų pora „bonsas” ir „ruošinys”.

Jei susipažintumėm su dauguma literatūroje naudojamų apibrėžimų, bonsas juose minimas kaip medis augantis mažame konteineryje. Kartais konteinerio forma sukonkretinama iki „plokščiame konteineryje”, kas ne visai teisinga ir įveda painiavos. Vien peržvelgę nuotraukas internete, greitai pastebėsime, kad bonsai medeliai auginami įvairios formos konteineriuose. Žinoma, plokščių yra daugiausia, bet yra, pavyzdžiui,  ir siaurų aukštų, kuriuose auginami kaskadinio stiliaus bonsai.

Pradžioje medeliai nebūtinai turi būti pasodinti į dekoratyvinį indą. Jie kurį laiką gali augti ir lauke, dideliame paprastame vazone. Taip daroma todėl, kad medis kuo greičiau suaugtų, sustorėtų kamienas, sutvirtėtų šaknynas. Tokie medžiai vadinami bonsai ruošiniais – t.y. tai, iš ko ilgainiui ketiname suformuoti bonsą, daugiau mažiau  atitinkantį mūsų apie jį sampratą.

Taip beauginami medžiai pamažu formuojant jų antžeminę dalį, persodinami į kuo mažesnį indą. Jų augimas ir formavimas tampa minimalūs. Tada drąsiai juos galime vadinti bonsais.

Kita dažnai vartojamų sąvokų pora yra „persodinimas” ir „perkėlimas”.

Perkėlimo metu, mes augalą iškeliam iš seno indo ir su visu žemių gumulu sodiname į kitą (didesnį), tuščius tarpus užpildydami nauju substratu. Taip elgiamasi su nedideliais sodinukais ar sėjinukais, turinčiais nedidelę šaknų sistemą ir sparčiai augančiais. Tokie jauni augalai per trumpą laiko tarpą dar nebūna išnaudoję visų substrate esančių medžiagų, o ir šaknų kedenimas ir substrato šalinimas tik be reikalo vargintų augalą.

Perkėlimo metu augalai dažniausiai nejaučia jokio streso ir panaudodami papildomas naujo tarpus užpildžiusio substrato maisto medžiagas be sustojimo ima augti dar sparčiau. Svarbu, kad naujai papildomas substratas labai stipriai nesiskirtų nuo senojo.

Persodinimas – tai substrato pakeitimas augalui. Jo metu gali būti pakeičiamas indas, kuriame augalas augo, sutvarkomos, apgenimos šaknys. Būtent šiam procesui dabar ir skirsime nemažai dėmesio.

Kodėl augalai persodinami?

Bonsai, kaip ir kiti dirbtinai auginami augalai, persodinami kai:

  • Reikia pakeisti substratą,
  • Reikia formuoti augalą,
  • Reikia gelbėti pasiligojusį augalą.

Gyvojoje gamtoje egzistuoja begalės dėsnių. Vienas jų teigia, kad gyvi organizmai, gyvendami pakankamai uždaroje aplinkoje ilgainiui padaro šią aplinką sau netinkama. Kaip akivaizdžiausias to pavyzdys pateikiamas vyno rauginimas, kai mielės paverčia visą sultyse esantį cukrų alkoholiu, juo apsinuodija, apmiršta ir nusėda indo dugne.

Sąlyginai nedideliame konteineryje auginamas bonsas irgi auga ganėtinai uždaroje sistemoje. Žinoma, vandenį bonsas gauna su laistymu ir purškimu iš aplinkos. Galima jį ir tręšti, bet tai tebus palaikomasis tręšimas, kuris neatstatys natūralaus substrato derlumo.

Maža to, substratą veikią įvairūs nepalankūs veiksniai. Jei medis auga po atviru dangumi, stipresni lietūs permerkia substratą kiaurai ir išplauna esančias jame maisto medžiagas, suspaudžia substrato daleles. Dėl to ne tik sumažėja maisto medžiagų kiekis, bet ir pablogėjus struktūrai sutrinka substrato dujų (oro) apykaita. Oras sveikam bonsų šaknų augimui dažniausiai yra labai reikalingas. Tada jos gausiai šakojasi, turi daug smulkių šaknelių ir šakniaplaukių, užtikrinančių gerą vandens ir maisto medžiagų sorbciją.

Tai ne vienintelis poveikis substratui. Veikiant jame esantiems mikroorganizmams, ardoma substrato organinė frakcija. Humuso dalelės bakterijų ir grybų poveikyje suardomos iki mineralinių medžiagų, kurias pasisavina augalas, arba kurios išsiplauna laistant. Mažėjant organinei substrato frakcijai, mažėja ir paties substrato kiekis. Visais atvejais substratas sukrinta.

Tada pasireiškia kiti neigiami veiksniai. Sukritęs substratas ne tik blogiau praleidžia orą, bet ir greičiau užmirksta laistomas, o perdžiūvęs blogiau sugeria drėgmę. Gali net gi susidaryti atskiros sukietėjusios dalys substrate, kurios net intensyviai laistomos nebepasisavina vandens.

Taigi, visos „išorinės” persodinimo priežastys susijusios su substratu – jo struktūra, įsotinimu maisto medžiagomis ir pan.

Yra ir „vidinių” priežasčių, susijusiu su pačiu bonsu. Augdamas ankštame konteineryje jis priaugina labai daug šaknų. Jos susipina ties konteinerio sienelėmis, sutankėja. Atsiranda net gi vietų, kur substrato beveik nebelieka, viską užpildo vien tik augalo šaknys. Jei šis procesas tęstųsi nekontroliuojamai ilgai, šaknys pradėtų atmirti, džiūti arba pūti. Toks šaknyno gedimas sąlygotų ir didesnes infekcijas visame augale. Galiausiai augalas gali žūti.

Todėl periodiškai bonsų šaknis reikia formuoti, sumažinti šaknyną, suteikti viršutinėms šaknims formą, tinkamą pasiskirstymą. Toks formavimas ir atliekamas persodinimo metu.

Dar vienas atvejis, kai augalą būtina persodinti – augalo liga. Staiga ir stipriai sunegalavus augalui, ėmus gelsti jo lapams, pradėjus gleivėti substratui, atsiradus bent kokioms kitokioms augalo lapų ar kitų dalių nekrozėms (audinių pažeidimams), dažnai tenka augalą persodinti.

Čia dažniausiai sutinkami įvairūs šaknų puviniai nuo perlaistymo. Jeigu perdžiūvus substratui dažniausiai užtenka augalą gausiai palieti (arba pusvalandžiui pamerkti jį beveik iki konteinerio kraštų į aplinkos temperatūros vandenį), tai perlaistymo atveju niekada nebandykite daryti priešingai, t.y. augalą kiek padžiovinti. Tas nepadės, tik dar labiau pakenks. Perdžiūvusios šaknys pažeidžiamos gerokai lėčiau, o perlaisčius, pristigus deguonies ir bereikalingai padaugėjus substrate drėgmės, netrunka išsivystyti šaknų puvinys.

Nutraukę laistymą ir kiek padžiovinę augalą mes dar labiau apsunkinsime pažeistų šaknų būklę. Tada vienintelė išeitis – persodinti augalą skubos tvarka. Tada tenka įvertinti šaknų būklę, pašalinti nesveikas, negyvas šaknis, įvertinti naujai atsiradusias šaknų ir antžeminės dalies proprocijas (prireikus apgenėti ir antžeminę dalį).

Kokie procesai vyksta augale persodinimo metu?

Pirmiausiai, susipažinkim su dviem augale sintetinamų hormonų (fitohormonų) grupėmis: auksinais ir citokininais.

Auksinai sintetinami pačiose augalo viršūnėlėse – kiekvienos šakutės augimo kūgelyje. Ir transportuojami augalu žemyn link šaknų.

Citokininai – priešinai, sintetinami šaknyse ir augalo indais kyla į viršų.

Kiekviena šių grupių augale atsakinga už daugelį funkcijų, dabar jų atskirai nenagrinėsime, tačiau paminėsime keletą: auksinai skatina šaknų augimą, o citokininai – pridėtinių pumpurų formavimąsi ir miegančių pumpurų sprogimą. Taip pat ir vieni, ir kiti skatina žaizdų gijimą.

Būtent šios funkcijos yra svarbios persodinimui. Įsivaizduokime, kad persodinimo metu stipriai pažeidėme šaknis. Šaknų sumažėjo, vadinasi sumažėjo ir sintetinamų citokininų kiekis. Tačiau iš augalo viršūnių atitekantys auksinai skatins tiek naujų šaknų formavimąsi, tiek (ir tai svarbiausia!) žaizdų gijimą. Jei šiuo atveju stipriai apgenėtumėm ir šakas, sumažėtų augimo pumpurų, o kartu ir auksinų, t.y. niekas papildomai neskatintų nei šaknų formavimosi, nei žaizdų gijimo. Augalas prigytų sunkiau.

Ir atvirkščiai, jei formuojame antžeminę dalį, o augalas turi stiprias gerai funkcionuojančias šaknis, vadinasi jis apsirūpinęs citokininais. Jei tokį augalą stipriai nugenėsime, iš šaknų pernešti citokininai skatins ir žaizdų gijimą, ir miegančių pumpurų formavimąsi. Augalas greičiau pradės ataugti, šakotis. Ko mums ir reikia.

Tačiau ne vien hormonai įtakoja augalo fiziologinę būklę po persodinimo.

Apkarpius šaknis, pakinta šakų/šaknų proporcijos ir tarpusavio santykis. Sumažėja aprūpinančių augalą vandeniu ir maisto medžiagomis  jo dalių. Į tai irgi reikia atsižvelgti. Palikta neproporcingai didelė antžeminė dalis, gali per daug intensyviai garinti vandenį ir naudoti maisto medžiagas, o šaknys nesugebės užtikrinti šių medžiagų tiekimo. Kad išspręsti šią problemą, nebūtina pulti genėti antžeminės dalies. Problemos sprendimo būdų gali būti ir daugiau – reguliarus augalo purškimas aplinkos temperatūros vandeniu, tręšimas pro lapus. Jei vis gi šaknų redukcija (sumažinimas) yra labai stipri, vertėtų nerizikuoti ir kartu sumažinti antžeminę dalį. Tada augalas prigis lėčiau. Būtent dėl šios priežasties bonsai perkeliami į vis mažesnį konteinerį palaipsniui, per keletą metų, kiek įmanoma mažiau persodinimo metu genint ir tvarkant antžeminę dalį.

Kada geriausia persodinti?

Jau nuo vaikystės visi žinome, kad augalus geriausia persodinti arba ramybės periodo pradžioje (rudenį), arba vegetacijos periodo pradžioje (pavasarį). Kai kuriuose literatūros šaltiniuose nurodoma, kad augalus galima persodinti visus metus. Bet tai tik tada, jei gerai pažįstate augalą ir žinote jo poreikius. Pradedantiesiems augintojams siūlau per daug neeksperimentuoti ir pasirinkti pavasarinį persodinimo periodą.

Kodėl? Viskas labai paprasta. Pavasarį, vegetacijos pradžioje, sprogstant pumpurams, hormonų fonas (hormonų kiekis) augale yra didžiausias. Tada aktyviausi būna meristeminiai audiniai. Kuo daugiau fitohormonų, tuo aktyvesnė žaizdų gijimo ir šaknų auginimo procesų  reguliacija.

Tiek informacijos šiai daliai. Antrojoje dalyje aptarsime konteinerius ir substratus, trečiojoje – pačią persodinimo techniką.

Jogaila Mackevičius

Teresės Jokšienės nuotraukos

Sorry, the comment form is closed at this time.