Nors tiek istorikai, tiek archeologai randa vis naujų bonsų atsiradimo įrodymų, faktų, bylojančių apie jų paplitimą, auginimo raidą bei tradicijas, vis gi šios kultūros atsiradimas netruko būti apipintas legendomis, įvairiais būtais ir nebūtais pasakojimais. Atsiradę kaip mini-peizažo dalis, jau nuo senų laikų bonsai kaip auginimo kultūra paplito ir vystėsi skirtingose, pakankamai izoliuotose valstybėse, veikiami jų kultūrų. Užgimusi Kinijoje, čia besivystydama savarankiškai ir toliau, perėjo šios valstybės sienas – pateko į Japoniją, Tailandą, Vietnamą, kitas šio regiono šalis, o dar vėliau – Europą ir kitus kontinentus.
Tai šiais laikais, kai viskas pasaulyje labai greitai „maišosi”, naujos tradicijos greitai perduodamos, modifikuojamos, ir tampa sunku atskirti, kuriam pasaulio kraštui jos priklauso. Anksčiau viskas vykdavo gerokai lėčiau ir konservatyviau. Ir kuo daugiau tobulėjo ir vystėsi šis menas, tuo daugiau medžių ir jų kompozicijų formų atsirasdavo. Greitai jų radosi visa galybė. O kai įvairovės daug, visada atsiranda poreikis ją susisteminti.
Nors beveik visose valstybėse, kuriose bonsai kultūra pradėjo vystytis, šie medžiai simbolizuoja amžinybę, ryšį tarp dangaus ir žemės, tačiau netruko atsirasti ir filosofinių, stilistinių, tradicinių skirtumų. Senovės Kinijoje labiausiai išpopuliarėjo miniatiūriniai peizažai, Japonijoje daugiau dėmesio buvo skiriama pavienių medžių auginimui konteineriuose ar ant padėklų. Formuojantis tradicijoms, pavyzdžiui, Japonijoje naujiesiems metams norima buvo dovanoti žydintį abrikoso bonsą, papuoštą paparčiais arba žemaūgiais augalais su raudonais vaisiais, simbolizuojančiais gerovę. Tačiau čia buvo turbūt griežčiausiai suskirstyti ir susisteminti bonsų stiliai, atsižvelgiant į gamtoje sutinkamas medžių formas.
Tailande dėmesys buvo kreipiamas į medžio formą, suteikiant jai pavadinimus, susijusius su žmogaus elgesio ar charakterio bruožais.
Vietname bonsams buvo priskiriamos žemiškos sielos, pavyzdžiui, medis, simbolizuojantis vėžlį, nešantį ant savo kiauto visą pasaulį.
Taigi, ką apžvelgsime sekančiuose po šio straipsniuose, tai bonsų tipus, stilius, daugiau galbūt prisilaikydami griežtojo japoniškojo jų suskirstymo varianto. Ir žinoma, atkreipdami dėmesį į laikmečio jau padarytas korekcijas, susijusias su taip vadinamais moderniaisiais bonsais. O šiuo įvadu buvo norima atkreipti dėmesį, kad kad ir koks būtų bonsų sisteminimas, jis toli gražu dar nėra visuotinis. Tai, kas Japonijoje vadinama „hokidachi”, Tailande – „mišku” (nors tai ir pavienio, vienakamienio medžio stilius), tai, ką japonai pavadintų „sharimiki”, Tailande išgirstumėm vadinant „lankstumu”, o „bunjingi” greičiausiai būtų pavadintas „ieškotoju”…
Jogaila Mackevičius
Irinos ir Mažvydo Mackevičių nuotrauka
Sorry, the comment form is closed at this time.