Pavasarį nubudę medžiai netruko pradėti augti, vystytis, žydėti, megzti vaisius. Atėjusi vasara savo šiluma dar labiau paspartina augalų vystymosi procesus – spartėja medžiagų apykaita, vandens įsiurbimas, mineralinių medžiagų pasisavinimas, fotosintezės dėka didėja organinių medžiagų kiekis augale.
Nors kartais teigiama, kad pasodintas į mažą konteinerį, apribotom šaknim ir suformuotu vainiku medis neauga – tai nėra tiesa. Tik išoriškai šis augimas gali būti mažai pastebimas. Bet medis vystytis nenustoja. Ir toliau jo kamiene susidaro metinės rievės, formuojasi nauji pumpurai, šakos ir šaknys, žiedai. Tik viskas vyksta gal kiek lėčiau, nepastebimiau. Augalai tuo ir skiriasi nuo gyvūnų bei grybų, kad auga ir vystosi visą gyvenimą. Augimui sustojus ateina augalo žūtis.
Tie keli vasaros mėnesiai užtikrina pačias palankiausias sąlygas – intensyvų ir ilgalaikį apšvietimą, drėgmę, aukštą temperatūrą. Apšvietimas įtakoja fotosintezę, taigi augalas sugeba pasigaminti ir sukaupti pakankamai organinių medžiagų tiek savo kūno statybai, tiek žaizdų užgydimui, tiek naujų organų (šakų, šaknų) regeneracijai, tiek žydėjimui bei vaisių nokinimui.
Tačiau kaip neretai pasitaiko – visos šios „palankios” sąlygos gali būti, sakykim taip – „per stiprios”. Keletą savaičių sekantį kaitra dažnai „perlenkia lazdą”. Per didelis nuolatinis ilgai trunkantis apšvietimas saulėtomis dienomis pradžioje fotosintezės procesą skatina, vėliau jis ima silpnėti dėl nespėjančių regeneruoti augalo fermentinių sistemų.
Nors bonsai medeliai auginami dirbtinai ir nuolat laistomi, tačiau dažnas substrato perdžiūvimas ir padažnėjęs laistymas taip pat netrunka išsekinti augalą.
Bet daugiausiai bėdų pridaro be jokios abejonės aukšta temperatūra. Karštis – aukštesnė už įprastinę temperatūra – sąlygoja baltymų (ypač lokalizuotų ląstelių membranose) koaguliaciją. To pasekoje suyra ląstelių struktūros. Visa tai baigiasi pradžioje augalo atskirų dalių nuvytimo, o kiek vėliau gali baigtis ir viso augalo žūtimi.
Jautriausi karščiams yra lapai, atsparesni – augimo kūgeliai, atspariausi- stiebai.
Karščio poveikis augalui gali būti tiesioginis ir netiesioginis. Tiesioginį jau aptarėm – kai viekiant aukštai temperatūrai suyra ląstelių struktūros ir žūna atskiros augalo dalys.
Netiesioginis poveikis pasireiškia kiek anksčiau. Aukštoje temperatūroje augalas ne tik intensyviau gamina medžiagas, bet ir intensyviau kvėpuoja, sunaudoja daugiau jau sukauptų maisto medžiagų atsargų, senka. Užsitęsus kaitrai, gali nutikti taip, kad medžiagų sintezė tampa mažesnė už jų sunaudojimą. Ir jei neigiamos pasekmės nepasireikš iškarto, tai gali nutikti ir kiek vėliau – augalas prasčiau žiemos, anksčiau pereidamas į ramybės stadiją, nederės. Bet baisiausia, kad vienų metų karščio šoko padariniai gali atsiliepti ne tik tais pačiais, bet ir visą eilę sekančių metų. Mūsų augintiniai prastai augs, skurs.
Karščius paprastai lydi ir sausra – tai vandens stygius. Kad ir kaip besistengtumėm gausiai palaistyti bonsus, juos nupurkšti karščio metu, dažnai mūsų pastangos nueina perniek – mes tiesiog negalime fiziškai skirti jiems tiek dėmesio, kiek reikėtų (pavyzdžiui, trijų nupurškimų dienos metu vietoje vieno, ir pan.).
Per sausrą sutrinka augalo vandens apykaita, transpiracija, mažėja ląstelių vidinis slėgis (turgoras), citoplazmos elastingumas, ląstelėse ima kauptis fiziologinių procesų inhibitoriai, tarpiniai medžiagų apykaitos produktai. Sausrai kaip ir karščiui, jautriausi yra lapai, kiek atsparesni augimo kūgeliai, atspariausi – stiebai. Sausmečiu augalas stengiasi iš senesnių lapų perskirstyti tiek maisto medžiagas, tiek vandenį taip, kad kuo daugiau j atsirastų jaunuose lapuose ir augimo taškuose. Taip stengiamasi išsaugoti tai, kas svarbiausia, aukojant mažiau svarbias augalo dalis.
Kaip ir po karščio šoko, taip ir po sausros, padariniai gali būti juntami ne vienerius metus. Sutrinka generatyvinių organų formavimasis, atsparumas žemoms temperatūroms, pasiruošimas žiemai.
Ką daryti?
Ką gi daryti, kad mes išvengtumėm bereikalingų stresų dėl mūsų augintinių nepalankiomis vasaros sąlygomis, o mūsų bonsai dėl mūsų negalėjimo, nežinojimo ar tiesiog laikino apsileidimo, neskurstų, nežūtų.
Pirmiausia, tai tinkamo augalo pasirinkimas. Prieš įsigydami augintinį, pasidomėkime, ar sugebėsime suteikti jam tinkamas sąlygas, ar reiklus tai medis priežiūrai, ar atsparus vandens nepriteliui, karščiui. Jei esame linkę liepos-rugpjūčio mėnesiais atostogauti, geriau neauginkime lepių augalų. Juk būsime priversti juos palikti kam nors prižiūrėti. O kaip žinia, prižiūrėti svetimą augalą yra labai sunku. Todėl neverta nustebti, kai po atostogų randame „peržiūrėtus” savo augintinius.
Antras svarbus faktorius – tinkama augalo priežiūra visus metus. Jei bonsas tinkamai peržiemojo, o pavasarį buvo tinkamai persodintas, parinkus reikiamą substratą, tinkamai laistomas, purškiamas, jei reikia – tręšiamas, žinoma, kad ir nepalankias karštos vasaros sąlygas jis ištvers geriau. Iki stresinių karščiu medis bus sukaupęs pakankamai organinių medžiagų, o gal jau ir subrandinęs miegančius pumpurus, kurie išsprogs tik kitamet.
Čia reiktų paminėti keletą nedidelių fiziologinių gudrybių. Pirmoji – tinkamas, drėgmę sulaikantis substratas. Vieni augintojai naudoja profesionaląją akadamą (specialų substratą bonsams), kiti linkę daryti žemių mišinius. Visais atvejais substrate turėtų būti bent viena frakcija, sulaikantį drėgmę, bet neįtakojanti substarto užmirkimo. Akadama šią savybę turi. Jei darome žemių mišinius, nepamirškime įmaišyti sorbento – ceolito, diatomito ar panašaus, gebančio viduje sukaupti bent šiek tiek vandens, kuris sausromečiu gali išgelbėti mūsų augintinį nuo pražūties.
Kita ne mažiau pasiteisinant gudrybė susijusi su augalo mineraline mityba. Kartą kitą aktyvaus pavasarinio augimo metu palaisčius medžius huminių rūgščių tirpalu augalus, padidinamas jų atsparumas tiek sausrai, tiek šalčiui.
Taip pat svarbu nepamiršti ir mineralinių mikro ir makro elementų.
Iš makroelementų atsparumą karščiui įtakoja labiausiai fosforas, o sausrai – fosforas ir kalis. Jais patręšus, augalai tampa atsparesni šiems neigiamiems aplinkos veiksniams. O štai pertręšimas azotinėmis trąšomis veikia visiškai priešingai – augalai tampa drėgmei jautrūs, jos trūkumui neatsparūs.
Svarbūs ir mikroelementai, bet svarbiausi jų yra kalcis ir cinkas. Jei jų netrūksta, augale susidaro daugiau organinių rūgščių (neutralizuojančių tarpinius kvėpavimo produktus), kitų osmotiškai aktyvių medžiagų, paspartėja baltymų sintezė – visa tai įtakoja augalo atsparumą „iš vidaus”.
Galima naudoti ir hormonus. Šiuo atveju kinetinas ir adeninas, skatinantys tų pačių organinių rūgščių sintezę.
Pažymėtina, kad viskas, kas susiję su tręšimu ar hormonais – nėra „skubiosios pagalbos” priemonės. Jas reikia naudoti profilaktiškai, nuo tada, kai augalas ima intensyviausiai augti nubudęs po žiemos ramybės. Tada vasarą medis bus fiziologiškai pasiruošęs atlaikyti didesnį nepalankių sąlygų krūvį.
Trečiasis faktorius – savalaikės prevencinės einamosios priežiūros priemonės. Tiesiog skirkime savo augintiniams daugiau dėmesio – dažniau palaistykim, nupurkškim, saugokim nuo tiesioginių saulės spindulių (ypač vidurdienį), skersvėjo. Turbūt čia daugiau nieko aiškinti nereikia – viskas ir taip aišku.
Ir galiausiai – ketvirtas, skirtas gal daugiau pažengusiems augintojams. Tai – lengvo trumpalaikio šoko metodikos. Tai tam tikrų nepalankių sąlygų (šalčio, karščio, sausros) sudarymas labai trumpu laikotrapiu – dienai, dviems. Nepatarčiau to daryti pradedantiesiems, nors dažniausiai šį metodą išbandome netyčia, pavyzdžiui, išvažiavę kur savaitgaliui ir prieš tai pamiršę palaistyti savo bonsus. Grįžę randame juos kiek nugeibusius, bet palaistyti ir apipurkšti, jie netrunka atsigauti ir normaliai auga bei vystosi toliau.
Kas tuo metu nutinka augale. Tokie trumpalaikiai stresai ir vidiniai pasikeitimai sąlygoja tam tikrų genų aktyvumo padidėjimą, baltymų, susijusių su atsparumu stresinėms sąlygoms, sintezę. Šie baltymai-fermentai, įtakoja kitų medžiagų (pavyzdžiui, organinių rūgščių), didinančių atsparumą nepalankioms sąlygoms, sintezę. Tai kažkuo primena vakcinavimą ar grūdinimąsi, tik vyksta augale.
Ir jei, pavyzdžiui, naudojant papildomą tręšimą mikroelementais mes galime nusakyti bent jau naudotinos koncentracijos rėžius beveik visiems augalams, tai „šoko metodikų” trūkumas – kiekvienam augalui jos turėtų būti taikomos labai individualiai. Svarbu atsižvelgti į rūšines savybes, augalo amžių (jaunesniems augalams šios metodikos efektyvesnės) bei jo fiziologinę būklę (visiškai nenaudotina sergantiems, skurstantiems augalams). Ir jokių konkrečių receptų čia nėra…
Jogaila Mackevičius
Sorry, the comment form is closed at this time.