Vis dažniau pradedamas naudoti ir kiek kitoks bonsų skirstymas – ekologinis. Tai – skirstymas pagal galimas jų auginimo sąlygas. Mūsuose dažniausiai sutinkami terminai „kambariniai” ir „lauko” bonsai. Kas tai yra? Ar toks skirstymas tinkamas, ar teisingas?
Kambariniai bonsai – tai visos medžių rūšys, kurios arba gali augti kambaryje, arba gali augti tik kambaryje. Šis sugalvotas apibrėžimas nėra nei kalbos klaida, nei koks pokštas. Visas sumedėjusių augalų rūšis sąlyginai galima suskirstyti į tas, kurioms kambarinės sąlygos ištįsus metus yra būtinos, ir į tas, kurioms tos sąlygos yra galimos, t.y. atnešti iš lauko ant palangės jie nepradeda skursti ir nykti.
Sakysim, paprastasis beržas ar eglė niekada neaugs standartiniame bute. Pirmiausia, čia jiems per sausas oras. Antra, tokiomis sąlygomis nėra tinkamo ramybės periodo. Bet svarbiausia – per mažas dienos ir nakties temperatūrų skirtumas. Būtent trečioji sąlyga ir veda prie neišvengiamos tokio tipo medžių žūties. Per dieną, net ir dideliame karštyje augantys, fotosintezės dėka tokie augalai sintetina įvairias organines medžiagas. Vyksta asimiliacijos ir sintezės procesai. Tai dėl jų augalas auga, didėja jo biomasė. Tačiau kartu vyksta ir kvėpavimas, medžiagų skaidymas, disimiliacija. Jo pasekoje susintetintos medžiagos skaidomos, o energija toliau panaudojama sintezei. Nakčia vyksta tik disimiliacija. Be to, reparuojamos (atstatomos) fotosintezės fermentinės sistemos po dienos „nusidėvėjimo”. Tiek asimiliacija, tiek disimiliacija turi būti pusiausvyroje. Kuo sparčiau vyksta asimiliacija, tuo greičiau auga augalas. Bet jei staiga medžiagų suskaidoma daugiau nei susintetinama, augalas ima skursti – juk skaidymo fermentai turbūt labiausiai nuo temeratūros priklausoma fermentų grupė. Kuo ji aukštesnė, tuo skaidymas vyksta greičiau. Taigi, augalas tarsi be reikalo naudoja dienos metu pagamintas medžiagas.
Šiltų kraštų augalai geriau prisitaikę prie aukštesnės temperatūros tiek dieną, tiek naktį. Kaip ir prie mažesnio dienos – nakties temperatūrų skirtumo. Jiems ir mūsų butuose sąlygos yra artimesnės natūralioms. Vidutinių ir šiaurinių platumų augalams toks mažas skirtumas netinka.
Žinoma, poreikį tam tikroms sąlygoms apsprendžia ne tik fermentinių sistemų aktyvumas, bet ir daugelis kitų, nors ir mažiau svarbių, faktorių. Pavyzdžiui, su vandens apykaita susijusi transpiracija. Augalai dažniausiai apatinėje lapo pusėje turi besivarstančius dviejų ląstelių darinius – žioteles, pro kurias garina (transpiruoja) vandenį. Taip yra reguliuojama augalo vidaus temperatūra, išgarinamas perteklinis vanduo. Jei augalas evoliucijos eigoje pripratęs prie vėsesnių ir drėgnesnių naktų, vadinasi, jo žiotelės tamsiu paros metu labiau užsiveria, transpiracija sumažėja. Jei naktys šiltos, žiotelės lieka praviros visą naktį ir vandens garinimas nesumažėja. Tai taip pat labai sekina visą augalo organizmą.
Štai ir prieinam prie antrosios sąvokos: Lauko bonsai – augalai galintys augti lauke visus metus mūsų klimato sąlygomis, arba galintys augti tik lauke. Tai sumedėję augalai, galintys ištverti mūsų atšiaurios žiemos sąlygas. Arba augalai, kuriems yra būtina didesnė nei gyvenamosiose patalpose esanti dienos-nakties temperatūrų kaita. Tai dažniausiai vidutinių ar šiauresnių platumų augalai.
Angliškoje literatūroje naudojami terminai in doors – kambario sąlygomis, out doors – lauko sąlygomis. Kartais galima rasti ir tarpinį variantą – temporary outdoors – kambariniai, dalį laiko galintys praleisti lauke.
Skirstymų priklausomai nuo būtinų augimui ir vystymuisi aplinkos sąlygų galį būti ir daugiau: drėgmę mėgstantys – sausramėgiai, šilumamėgiai – mėgstantys vidutinę temperatūrą, augantys ištįsus metus – turintys ramybės periodą, šviesamėgiai – paunksminiai, ir pan. Visi šie skirstymai taip pat įtakoja mūsų pasirenkamą augintinių priežiūrą.
Taigi, įsigijus naują augalą, pirmiausia reikia išsiaiškinti, kokiose platumose ir kokiuose ekotopuose jis auga natūraliai. Kad būtų paprasčiau suprasti, apžvelkime pagrindines ekosistemas, egzistuojančias pasaulyje, stengdamiesi šiek tiek laikytis krypties nuo ašigalių pusiaujo link.
Tundra
Tai arti ašigalių esantis ekotopas (arčiau tik poliarinės dykumos), pelkėta lyguma, paprastai prasidedanti nuo 60° platumos. Tundroje visada yra drėgmės perteklius, prastas drenažas, ilgalaikis įšalas. Temperatūra, krituliai ir garavimas – nedideli. Šilčiausiais mėnesiais temperatūros vidurkis retai kada būna aukštesnis už +10°C.
Medžiai čia beveik neauga, augalijos įvairovė nedidelė. Iš sumedėjusių augalų dažniausiai aptinkamos mėlynės ir vaivorai. Taigi, bonsams tinkančių medžių rūšių čia faktiškai nėra. O jei ir atsirastų, tai sudaryti jiems dirbtines sąlygas mūsų krašte būtų ganėtinai keblu.
Taiga
Taiga – augalijos biomas, esantis šiek tiek arčiau pusiaujo už tundrą. Jame vyrauja spygliuočiai medžiai: eglės, maumedžiai, kėniai, pušys, kadagiai. Šiauriausias taigos taškas yra užfiksuotas 72° (Taimyre), piečiausias – 42° (Japonijoje) platumose. Eurazijoje ir Šiaurės Amerikos žemyne taiga užima didžiulius plotus.
Šilčiausio mėnesio temperatūros vidurkis svyruoja tarp +14 ir +18°C. Kritulių taip pat iškrinta daugiau nei tundroje. Žiemos šaltos, bet sniego danga skirtinguose regionuose gali labai skirtis. Didelė dirvos ir oro drėgmė.
Bonsams iš šio biomo galima panaudoti tikrai nemažai rūšių. Deja, nė vienas jų netiks būti „kambario bonsu”. Visiems jiems reikės didesnės oro drėgmės, šaltesnių naktų ir, be jokios abejonės, šalto ir ilgoko ramybės periodo.
Be jau anksčiau paminėtų eglės, pušies, maumedžio, kėnio genčių atstovų, taigoje galime rasti ir žemesnių bonsams tinkančių sumedėjusių augalų. Tai – gluosniai, serbentai, sausmedžiai, kadagiai.
Stepė, prerija
Stepė, prerija – lyguma be medžių (neskaitant esančių netoli upių ir ežerų). Tai gali būti pusdykumė, apaugusi žole ar krūmais arba abiem, priklausomai nuo metų laiko ir platumos.
Terminas „stepė” taip pat naudojamas apibūdinti klimatą vietovėse, kurios yra per sausos miškams, tačiau nepakankamai sausos, kad būtų vadinamos dykumomis. Vidutinių platumų stepių klimatui būdingos karštos vasaros ir šaltos žiemos, nedaug kritulių.
Augalija žema, vyrauja žoliniai augalai. Sumedėjusių rūšių nedaug, dažniausiai krūmokšniai. Jos dažniausiai pasiskirsto prie vandens telkinių.
Tačiau stepėse auga kaktusai ir sukulentai. Pastarieji vis dažniau pradedami auginti ir formuoti kaip bonsai. Taigi, moderniųjų bonsų augintojai iš stepinių augalų rušių tikrai turėtų rasti kuo praplėsti savo augintinių kolekciją.
Savana
Savana – tropinių platumų biomas, kuriame auga žolės ir sumedėję augalai, galintys pakelti didelį ir ilgalaikį sausros periodą. Apart sukulentų čia galime rasti medžių, gerai tinkančių bonsų kultūrai. Tai baobabai, buteliniai medžiai, akacijos. Visų šių medžių lapai šiurkštūs, nusvirę žemyn, ne retai virtę dygliais. Kamienai padengti stora žieve, kuri dažnai būna nors sueižėjusi, bet labai dekoratyvi.
Šio biomo augalai gal tik karščiausiais vasaros mėnesiais galėtų augti mūsų krašte lauko sąlygomis. Lietingomis vasaromis drėgmės kiekis jiems tikrai būtų per didelis, todėl geriausia juos būtų laikyti arba įstiklintame balkone, arba po stogeliu.
Atmintina, kad tiek stepės, tiek savanos zonų augalams būtinas griežtai išreikštas, daugiau mažiau ilgalaikis, sausas ir karštas ramybės periodas, kurio metu jų negalima laistyti arba daryti tai reikia labai atsargiai ir saikingai. Šio regiono medžių rūšis kaip bonsus geriau rinktis labiau prityrusiems jų augintojams.
Miškai
Jau anksčiau paminėtoji tundra taip pat priklauso šiai kategorijai. Vidutinėse, ątogrąžų ir pusiaujo platumose išskiriama net keletas labai skirtingų miškų biomų.
Mišrieji ir plačialapiai miškai – būdingi vidutinių platumų juostoje, kur pakankamai švelnios temperatūros ir užtektinai kritulių. Bansams, kilusiems iš šio regiono būtinas kiekvėsesnis arba šaltas ramybės periodas. Kai kurios rūšys gali augti ir kambaryje.
Drėgnieji atogrąžų miškai – paplitę tropikuose, kur krituliai gausūs ir pastovūs. Tai – kambarinių bonsų rūšių radimvietės. Dažniausiai joms reikia daug drėgmės tiek substrate, tiek ore – todėl būtinas sistemingas laistymas ir purškimas. O žiemos periodu temperatūra neturėtų labai skirtis, kai kurioms rūšims reiktų papildomo apšvietimo.
Musoniniai miškai – miškai, augantys musonų įtakojamose srityse, kurių augalija ištveria sausros laikotarpius. Musoninių miškų augmenijos atstovai taip pat priskirtini prie kambarinių bonsų, tik jiems reikia šilto ir sauso ramybės periodo. Nuo stepių, savanų rūšių skiriasi tuom, kad vegetacijos metu jiems reikia žymiai didesnės substrato ir oro drėgmės, kai kurioms rūšims faktiškai galima nuolat laikyti vandenį laikinai pastatytame padėkliuke po vazonu.
Miškų biomų skirstymų yra ir daugiau, pavyzdžiui, miškai, augantys itin lietingose vietose vadinami drėgnaisiais, o miškai, kuriuose dažnai tvyro rūkas – debesų miškais. Drėgnieji gali būti tiek ątogražų, tiek vidutinių platumų miškai, debesų miškai sutinkami tik tropikuose ir subtropikuose.
Dykuma
Mažiausiai drėgmės turintys Žemės rutulio biomai. Kritulių iškrenta mažiau nei 250 mm per metus. Dykumos būna dviejų tipų: aridinės (sauso ir karšto klimato) ir poliarinės (Arkties ir Antarkties).
Augalijos nėra ir nėra augalijos arba ji labai menka. Taigi, ir kalbėti apie jas nagrinėjant bonsų ekologiją daugiau neverta.
Kalnai, tarpinės zonos
Atskirą grupę sudarytų kalnai. Juose pasireiškia vertikalus zoniškumas – geografinių gamtiniu zonų kitimas ne pagal platumas, bet dėl klimato ir dirvožemių kitimo su aukščiu virš jūros lygio, kalnuose kylant viršūnės kryptimi nuo jų papėdės arba leidžiantis priešinga kryptimi.
Kai kurie ekologai išskiria kalnus kaip atskirą biomą. Juose pasireiškiaTačiau čia, skirtingai nuo lygumų ir kalvų bendrijų kaita pasireiškia vrtikaliai. Sakysim, kalnai slūgso mišrių miškų zonoje. Vadinasi jų papėdėje irgi bus mišraus miško ekosistema. Kylant į viršų, jei kalnai yra pakankamai aukšti, jie palaipsniui pereis į dykumą viršūnėje.
Atitinkamose kalnų zonose paprastai auga tos pačios rūšys, kaip ir jas atitinkančiose geografinėse platumose, todėl apie jų priežiūrą reikia spręsti pagal atitinkamo biomo sąlygas. Terminas „kalnų augalai” yra beveik toks pat „tikslus”, kaip ir „kambariniai ar lauko bonsai”.
Atkreiptinas dėmesys, kad visos minėtos zonos nepasiskirsto griežtai ir vienodai. Yra pereinamų zonų, kuriose galima aptikti kelių gretutinių zonų požymius, pavyzdžiui, miškastepė. Juose vyrauja tiek vienai, tiek kitai zonai priklausantys augalai.
Apibendrinant
Kad ir kaip bandytumėm suklasifikuoti bonsus pagal vieną ar kitą požymi, visas mūsų klasifikavimas yra daugiau mažiau dirbtinis. Ekologinė klasifikacija čia taip pat nėra išimtis. Todėl, kaip jau minėjau, svarbiausia iškarto išsiaiškinti, kokiam biome natūraliai auga mūsų pasirinktoji rūšis ir bandyti maksimaliai priartinti mūsų galimas suteikti sąlygas prie rūšiai įprastų. Tai viena iš nedaugelio sėkmingo bonsų auginimo paslapčių…
Jogaila Mackevičius
Irinos ir Mažvydo Mackevičių nuotraukos
Sorry, the comment form is closed at this time.