…O eis taip tūkstančiais, kaip ėjo, metai –
Vis mėlyna, graži ir amžinai gyva
Tu mus viliodama žavėsi apgava,
Lyg pasaka apie Kastytį ir Jūratę…
Ji smigs kažkam, kaip man šiandiena sminga
Širdin, ir bus gyva ir panašiai prasminga…
„Nuvažiuoti prie jūros, parsivežti pušį…” – neblogas punktas beprotiškai įtemptos vasaros darbų sąraše. Tikrai neverta palikti jo neįgyvendinto. Ir nesvarbu, kad vsara prabėgo net jūros neprisiminus, kad įpusėjęs jau paskutinysis rudens mėnuo. Geriau, kaip sakoma, vėliau, nei praleisti progą.
Ir koks gi važiavimas prie jūros neužsukant į Japonišką sodą Mažučiuose. Tokia kelionė iš Vilniaus paprastai trunka apie dvylika valandų. Kol nuvažiuoji, kol pasivaikštai, kol atrandi, kas nauja, kas pasikeitę, o ko galbūt ir nebelikę… Po to dar reikia sugrįžti. Atodytų neproporcingas laiko pasidalinimas: kelios valandos sode ir bent dvigubai tiek kelionėje. Tik kažkodėl tokios kelionės jau eilę metų manęs visai neišvargina, greičiau priešingai – grįžti su kažkokiu nauju energetiniu užtaisu, kuris labai net gi tinka paskutiniųjų šiemet atostogų pabaigai.
Tad išbraukęs iš galimų kelionės dienų juodąjį penktadienį, praėjusios savaitės vidury nuo ankstyvo ryto patraukiau jūros link. Oras pasitaikė baisus. Nuo pat Vilniaus lietus, gūsingas vėjas, rūkas… Pajūryje ne geriau. Trūko turbūt tik sniego ir žaibų su perkūnija. Čia pat švietė saulė, nurimdavo vėjas, po akimirkos – lietus, atrodo ir su kruša, viesulai, genantys švininius debesis. Tai buvo turbūt pirmasis kartas, kai apsilankymo sode metu žemė maišėsi su dangum. Kažkodėl tai visai nesumenkino įspūdžių.
Kuo dažniau lankaisi, tuo labiau įsitikini – sodas vis kitoks, bet nemažiau įspūdingas kiekvienu metų laiku. Jei pavasarį akį svaigina žydinčios azalijos, vasarą – vaiski lapija, o rudenį – klevų raudonis, tai artėjant žiemai būtent vėjas sukelia ne ką mažiau mistišką vaizdą. Lankytojų nė su žiburiu nerasi, sodas tuščias, ir vaikštinėjant po jį būtent vėjas ir tebuvo tas vienintelis pakeleivis. Turiu pasakyt – labai geras pakeleivis, atkreipdavęs dėmesį į kiekvieną sode augantį medį.
Tradiciškai – sodo vaizdai šiuo metų laiku:
Atgal grįžau jau ne vienas – ant užpakalinės sėdynės patogiai įsitaisiusi kartu į sostinę parvažiavo ir senolė japoniška baltoji pušis. Bet apie ją – kitą kartą…
Jogaila Mackevičius
Sorry, the comment form is closed at this time.