Vas 022015
 

Visi organizmai reaguoja į savo gyvenamosios aplinkos pokyčius – vieni greičiau, akivaizdžiau, kiti lėčiau, nepastebimai. Į kai kuriuos iš tokių pokyčių, pavyzdžiui, medžių džiūvimą, stambesnių gyvūnų skaičiaus sumažėjimą, kai kurių vabzdžių pagausėjimą ar dumblių, sukeliančių vandens žydėjimą, išplitimą visuomenė atkreipia dėmesį ir reaguoja. Kita kaita lieka nepastebėta ar žinoma tik specialistams – pavyzdžiui, kintanti mikroskopinių dirvožemio organizmų sudėtis, mažiau žinomų augalų ar smulkių gyvūnų nykimas. Kerpės dažniausiai priskiriamos pastarajai grupei, nors apibūdinimą, kad jos yra itin jautrūs taršai organizmai, turbūt yra girdėję daugelis žmonių. Visa bėda, kad nedaug kas plačiojoje visuomenėje iš tiesų žino, kas yra kerpės, kodėl jos yra jautrios ir į ką bei kaip reaguoja. Ir kerpės įvaizdis tebėra miglotas – pagal išvaizdą žmonės jas painioja su samanomis, o pavadinimas dažniausiai asocijuojasi su kempininiais grybais, mat kai kurios tarmėse žodis „kerpė“ ir reiškia kempininį grybą.

KERPĖS TYRĖJŲ AKIMIS

Kerpės kaip organizmai buvo žinomi dar Antikos laikais, tačiau botanikai ilgai nežinojo, kam jas priskirti – kartais jos buvo jungiamos į vieną grupę su kerpsamanėmis, kartais laikomos grybais, kartais – visai atskira organizmų grupe. Botanikos tėvu vadinamas švedų mokslininkas Carl Linnaeus (1707–1778) kerpių nemėgo, vadino jas „augalijos pasaulio šiukšlėmis“ ir sugrupavo su dumbliais. Tik XIX a. šveicarų mokslininko Simono Schwendenerio dėka galutinai paaiškėjo, kad kerpės yra jungtinis organizmas, susidedantis iš grybo ir dumblio. XX a. buvo galutinai išsiaiškinta, kad kerpė iš tiesų yra kai kurių grybų gyvenimo ir maitinimosi būdas, kai sudaroma simbiozė su dumbliais ir suformuojamas savitas kūnas (vadinamas gniužulu), kuris dažniausiai neprimena nei įprastinių grybų, nei dumblių. Taip pat išaiškėjo, kad vienoje kerpėje gali gyventi ištisa miniatiūrinė ekosistema – ne tik bent keli tos pačios rūšies grybų ir tos pačios rūšies dumblių individai, bet ir kelių skirtingų rūšių grybai, dumbliai ir kai kurios bakterijos. Pagrindiniai kerpės sudarytojai gali būti bobausių ir briedžiukų giminaičiai aukšliagrybiai (apie 98 proc. kerpių), gerokai rečiau – ūmėdžių ir voveraičių giminės papėdgrybiai (likusieji 2 proc.). Pasaulyje kerpių priskaičiuojama tarp 15 000 ir 20 000 rūšių, priklausomai nuo skirtingų tyrėjų traktuočių. Lietuvoje jų palyginti nedaug – apie 600 rūšių.

IŠSKIRTINĖS SAVYBĖS

Grybai auga ne tarp "baltų samanų", o tarp kerpių

Grybai auga ne tarp „baltų samanų”, o tarp kerpių

Dėl ypatingos sandaros kerpės pasižymi išskirtinėmis savybėmis. Joms būdinga poikilohidrija – gniužulas gali visiškai išdžiūti ir tuo metu praktiškai sustabdyti didžiumą gyvybinių funkcijų, tačiau vos sudrėkęs vėl atsigauna. Kerpės, priešingai nei augalai, gali vykdyti fotosintezę ir gaminti organines medžiagas labai žemose temperatūrose. Kai kurios kerpių rūšys pasižymi labai lėtu augimu ir ilgaamžiškumu, kitos – priešingai, gali užaugti per kelis mėnesius, subrandinti sporas ir nunykti. Šios kerpių savybės leidžia joms įsikurti pačiose įvairiausiose vietose, kartais net labai atšiauriomis sąlygomis. Kerpių galima aptikti tiek Arktyje ir Antarktyje, tiek atogrąžose, jos auga ant akmenų, panirusių į gėlą ir jūros vandenį, aptinkamos ir dykumose, kur beveik nebūna lietaus. Jos auga ant dirvožemio, akmenų, betono, plytų, šiferio, medienos, medžių žievės, net ant kaulų, metalo, plastiko ir stiklo, kartais ir ant gyvų organizmų – moliuskų kiaukutų ir net senų vėžlių šarvų. Lėtas gniužulo augimas ir poikilohidrija leidžia kerpėms įsitvirtinti nederlingose, sausose ir augalams netinkamose augimvietėse, tačiau jos tik menkai gali konkuruoti derlingesniuose dirvožemiuose, nes tik trumpą laiką jos gali varžovus pristabdyti savo išskiriamomis medžiagomis. Todėl didžiausią biomasę (palyginti su augalais) jos pasiekia tundroje ir aukštikalnėse, nors didžiausia kerpių įvairovė aptinkama atogrąžose.

Kerpių atsparumas aplinkos sąlygoms net paskatino eksperimentuoti su jomis atvirame kosmose – dvi ant akmenų augančios kerpių rūšys – geografinis rizokarpas ir puikioji geltonkerpė – buvo penkiolika dienų išlaikytos atvirame kosmose be apsaugos. Grąžinus jas paaiškėjo, kad jokios regimos žalos jų gniužulams buvimas atvirame kosmose nepadarė.

Augdamos ant medžių žievės kerpės nedaro medžiams žalos, kadangi nesimaitina medžio audiniais. Kai kuriais atvejais jos net medžiui naudingos, kadangi geriau sulaiko drėgmę nei plika žievė. Augdamos ant uolienų, kerpės gerokai prisideda prie jų ardymo, taip vaidindamos svarbų vaidmenį dirvodaros procese. Tačiau ši kerpių savybė gali kelti didelių problemų archeologams ir paminklosaugininkams, nes lygiai taip pat ardo istorinius pastatus ir paminklus.

PRITAIKYMAS

Nors žmonių buityje kerpės nėra labai reikšmingos (kai kurios jų vartojamos kaip vaistiniai augalai, kaip kosmetinė ar dažinė žaliava, yra valgomų rūšių, ypač svarbios jos yra šiaurės elnių augintojams kaip svarbiausias žieminis pašaras), tačiau natūraliose ekosistemose kerpių vaidmuo pakankamai didelis – jos vaidina svarbų vaidmenį azoto ir anglies apykaitos procesuose, vandens režimo stabilume, jų gniužulais minta daugelis gyvūnų, įvairūs smulkūs gyvūnai naudoja jas kaip prieglobstį, lizdų ir guolių medžiagą, kai kuriems vabzdžiams jos būtinos kaip prieglobstis ir kamufliažo priemonė, be to, kerpių gniužulų (ypač krūmiškųjų ir lapiškųjų) aplinkoje formuojasi specifinės mikroorganizmų bendrijos.

Oranžine spalva Kompostelos Santjago katedros sienas nudažo kerpės

Oranžine spalva Kompostelos Santjago katedros sienas nudažo kerpės

REAKCIJA Į TARŠĄ

Tundroms ir aukštikalnėms būdingos kerpės

Tundroms ir aukštikalnėms būdingos kerpės

Nors kerpės ištveria pačias atšiauriausias gamtos sąlygas, jos, deja, sunkiai toleruoja daugelį žmogaus veiklų. Dar XIX a. buvo pastebėta, kad pramoniniuose Anglijos miestuose ypač sumažėjo kerpių ant medžių kamienų. Ilgainiui buvo nustatyta, kad stipriausiai kerpes veikia sieros dvideginis, kurio net toks mažas kiekis kaip 30 mikrogramų viename m³ oro jau gali neigiamai paveikti daugelį kerpių rūšių, o didesnės koncentracijos išnaikina jas visiškai ir taip susidaro vadinamoji kerpių dykuma. Pastebėjus šį poveikį ir jį labiau patyrinėjus, XX a. antrojoje pusėje buvo išvystytas aplinkos vertinimo metodas vadinamas lichenoindikacija, pagrįstas oro kokybės vertinimu pagal kerpių reakciją į aplinką. Buvo sudaromos jautriausių ir atspariausių kerpių rūšių skalės (skirtingos įvairiems Europos regionams), pagal kurias oro kokybę savo gyvenamojoje vietovėje galėjo įvertinti ir žmonės, kurie menkai pažinojo kerpes.

Vėliau mokslininkai atrado, kad kerpės itin aktyviai kaupia sunkiuosius metalus ir radionuklidus ir dėl savo savybių labai tinka šių teršalų pasiskirstymo aplinkoje tyrimams. Priešingai nei sieros dvideginis, pasirodė, kad net ir didelės sunkiųjų metalų ir radionuklidų koncentracijos kerpėms neigiamos įtakos nedarė, o kai kurios rūšys net buvo prisitaikiusios augti vietose, kur sunkiųjų metalų koncentracijos buvo labai aukštos.

Tundroms ir aukštikalnėms būdingos kerpės

Tundroms ir aukštikalnėms būdingos kerpės

 

Tačiau XX a. pabaigoje pradėjus riboti sieros dvideginio išmetimus, pradėjo keistis taršos kiekis ir kokybinė sudėtis. Pagrindiniais teršalais (bent jau Europoje) tapo azoto junginiai. Azoto junginiams kerpės nėra tokios jautrios kaip sieros dvideginiui ir senosios lichenoindikacinės skalės tapo mažai tinkamos ar visai netinkamos aplinkai vertinti. Azoto junginių perteklius kerpių visiškai neišnaikina, kerpių dykuma praktiškai niekada nesusidaro, tik drastiškai pasikeičia jų rūšių sudėtis: rūšių įvairovė nuskursta, įsivyrauja ryškių spalvų geltonkerpių ir grūdkerpių bei pilkų žiauberių ir žiauberuočių rūšys. Taigi šiuo metu lichenoindikacija nors ir galima, tačiau reikalauja kur kas geresnių kerpių pažinimo įgūdžių ir sugebėjimo interpretuoti duomenis nei anksčiau.

TURTINGŲ MIŠKO BUVEINIŲ INDIKATORIAI

Tundroms ir aukštikalnėms būdingos kerpės

Tačiau kerpės yra ne tik geri taršos, bet ir biologiškai turtingų miško buveinių indikatoriai. Miško kerpių įvairovė labai priklauso nuo miško amžiaus ir kartu nuo jo biologinės vertės, kuri nėra tapati ekonominei vertei. Seni, mažai žmogaus paliesti miškai pasižymi labai įvairiu medžių amžiumi (nuo jauniausio iki seniausio), negyvos medienos gausa (stambios, smulkios, skirtingo puvimo laipsnio), taip pat per ilgus metus nusistovėjusiu mikroklimatu ir drėgmės režimu. Tai sudaro sąlygas gyventi daugeliui organizmų rūšių – tiek dažnų, visur paplitusių, tiek tokių, kurie aptinkami tik išskirtinėse buveinėse. Tarp tokių reiklių organizmų ypač daug vabzdžių, moliuskų, grybų, samanų ir kerpių rūšių. Senų miškų plotams mažėjant ir menkstant, tokiems organizmams gyventi ir plisti lieka vis mažiau galimybių, todėl siekiant išsaugoti jų įvairovę, būtina sukurti biologiniu požiūriu kokybiškų miškų plotų tinklą. Atrenkant miškus tokiems plotams, reikia įvertinti jų biologinį turtingumą, o identifikuoti visų jame gyvenančių organizmų įvairovę būna sudėtinga, todėl kerpės dažnai naudojamos kaip patogūs indikatoriai, nes miško pokyčiams jautrių kerpių gausa dažniausiai rodo ir kitų retų ir nykstančių organizmų gausą, be to, kerpes palyginti nesunku įvertinti – jos nejuda, jas galima stebėti ištisus metus, net ir žiemą, jei tik sniego danga nėra per gili. Todėl tokie tyrimai atliekami daugelyje šalių ir kerpių, kaip buveinių indikatorių, metodas naudojamas visame pasaulyje.

NYKSTANČIOS POPULIACIJOS

Lietuvos Raudonosios knygos rūšis - plačioji platužė

Lietuvos Raudonosios knygos rūšis – plačioji platužė

Taigi kerpės yra puikūs aplinkos pokyčių indikatoriai, tačiau ši jų savybė turi ir kitą – tamsiąją pusę. Juk jų gebėjimas rodyti aplinkos pokyčius reiškia, kad dauguma kerpių tų pokyčių nepakelia. Ir tai yra liūdna realybė, nes kerpės yra itin sparčiai nykstantys organizmai. Daugelyje Europos šalių nemaža dalis kerpių rūšių yra įtrauktos į raudonuosius – retų ir nykstančių rūšių – sąrašus. Ne išimtis ir Lietuva – bent dešimtadalis joje randamų kerpių įtrauktos į Lietuvos Raudonąją knygą, dauguma jų yra miškuose gyvenančios rūšys. Kai kurios jų Lietuvoje nebeaptinkamos jau keletą dešimtmečių. Atkurti išnykusių kerpių populiacijas labai sunku, o kartais ir neįmanoma, nes joms svarbiausia – pakankamas kokybiškos buveinės plotas, o tokių vis labiau mažėja.

dr. Jurga Motiejūnaitė

aplinka

Sorry, the comment form is closed at this time.