Vas 032015
 

Kerpė – simbiontinis organizmas, sudarytas iš grybo ir dumblio. Didžioji dauguma kerpes sudarančių grybų yra aukšliagrybiai, rečiau – papėdgrybiai. Dauguma dumblių – žaliadumbliai, rečiau – melsvabakterės.

Kerpės paplitusios visame Žemės rutulyje,įvairiausios jų rūšys prisitaikiusios augti ant įvairiausių substratų: kitų augalų, akmenų, smėlio ar dirvožemio. Tai – ne pafazitiniai augalai. Net gyvą substratą kerpės panaudoja tik prisitvirtinimui.

Kerpės būna lapiškosios, krūmiškosios ir žiauberiškosios. Lapiškosios auga ant medžių, akmenų ar substrato, jų gniužulas dažniausia prigludęs prie substrato, ant kurio kerpės prisitvirtina, tik dalimi savo paviršiaus. Kita dalis būna pakilusi virš substrato ir sudaro įvairios formos darinius, kažkiek primenančius lapų plokšteles. Krūmiškosios kerpės su substratu liečiasi tik savo seniausia, pamatine dalimi, yra virš jo iškilusios ir auga sudarydamos panašius į krūmelius darinius. Mažiausi neįgudusia akimi pastebimos žiauberiškos kerpės. Jų gniužulas tampriai prigludęs prie substrato,  paviršiuje matoma nedidelė jo dalis, dažniausiai grybo vaisiakūniai. Žiauberiškos kerpės auga ant medžių žievės, medienos, akmenų.

kerpes2

Kerpių gniužulų pavyzdžiai:

Kas gi yra pati kerpė, kas sudaro jos kūną, vadinamą gniužulu? Tai – dviejų, skirtingoms eukariotų  karalystėms priklausančių organizmų – grybo ir dumblio – partnerystė. Dažniausiai kerpes sudaro viena grybo ir viena dumblio rūšis. Tačiau būna ir išimčių, kai du dumbliai susidraugauja su vienu grybu, ar du grybai kovoja dėl vieno dumblio. Grybas aktyvia savo fermentine sistema skaido aplinkines organinės medžiagos liekanas, aprūpina kerpe vandeniu ir aplinkoje esančiom mineralinėm medžiagom, o dumblis asimiliuoja saulės energija ir teikia partneriui susintetintas maisto medžiagas. Ši ekologinė partnerystė abipusiai naudinga abiems. Tai – simbiozė – abipusiai naudingas sugyvenimas.

struktura

Kerpių dauginimasis būna dviejų tipų – lytinis ir nelytinis. Lytiniu būdu dauginasi tik vienas iš simbiozės partnerių – grybas, sudarydamas savo klasei būdingus vaisiakūnius – aukšlius arba papėdes. Nelytiniu būdu besidaugindamos kerpės formuoja dvejopo tipo darinius: soredes ir izides. Soredė – tai viena dumblio ląstelė, apsupta grybo hifų, izidė – stambesnis darinys, sudarytas iš keleto dumblių ląstelių, apipintų grybo hifais. Iš esmės, izidė, tai nedidelė kerpės gniužulo atplaiša.

Soredės-Izidės

Kerpių vaidmuo bonsai kultūroje yra kiek ginčytinas. Turint omeny, kad jos – natūralūs ekologiniai medžių partneriai, kerpių buvimas ant bonsai medelių kamienų, substrato – natūralus reiškinys. Tačiau ar visada jis estetiškai priimtinas? Kai kurios kerpių rūšys ilgainiui suformuoja nemažus gniužulus, paslepiančius medžio žievę. Ar visada tai priimtina – spręsti medžio augintojui.

Kerpės dažniausiai formuojasi ant jau sustandėjusios, keliametės žievės, tad vargu, ar jos gali sutrikdyti dujų apykaitą tarp žievės ir aplinkos oro.

Teoriškai galima pasvarstyti, ar po kerpėmis nesikaups drėgmė, kuri sudarys tinkamas sąlygas patogeninių mikroorganizmų vystymuisi. Gal ir taip, tačiau kerpės, skirtingai nuo samanų, greičiau tiek sukaupia, tiek sunaudoja (atiduoda atgal aplinkai) drėgmę. Be to, daugeliu atveju jos pačios išskiria medžiagas, padedančias apsisaugoti nuo kenksmingų organizmų. Tad nuogąstauti šiuo atveju labai nereikėtų.

Kas kita, jei ant jūsų augintinio pradeda augti tos kerpių rūšys, kurios kaip prisitvirtinimo substratą renkasi negyvą medieną. Tai reiškia tik vieną – jūsų augintinio imuninė sistema labai “šlubuoja” ir reikia ieškoti priežasčių bei būdų jai atstatyti.

Kerpių buvimas ant substrato tikrai gerokai mažiau trikdo dujų apykaitą nei esant samanoms, o kai kuriomis kerpių rūšimis pasidengęs substratas (ypač grybų sporifikavimo metu) atrodo labai gražiai.

Taigi, apibendrinant: kerpių buvimas ant medžio kamieno ir substrato nėra žalingas, o estetiniu požiūriu vėl gi viskas priklauso nuo augintojo. Jei jums patinka kerpėmis apaugęs kamienas, jei kerpės gniužulo proporcijos netrukdo bendram vaizdui – o kodėl gi nepalikus jų augti.

Pabaigai – keletas dažniau sutinkamų kerpių genčių ir jų atstovų:

Geltonkerpės. Sieninė geltonkerpė (Xatoria parietina) – viena dažniausių kerpių rūšių Lietuvoje. Savo ekologiniais poreikiais ji kiek išsiskiria nuo kitų kerpių. Sieninė geltonkerpė ne ieško švaresnių ekosistemų, bet priešingai – stengiasi apsigyventi ten, kur daugiau dulkių ir azoto junginių. Čia ji be vargo nukonkuruoja kitas rūšis. Substratui neišranki – auga ant medžių, negyvos medienos, akmenų, betono, net gi ant šiferio. Mėgsta  saulėtas vietas, nelabai toleruoja pavėsį. Lietuvoje auga dar keletas geltonkerpių rūšių: daugiavaisė, puikioji, rusvoji [2].

Ramalinos (Ramalina) – ant medžių besiplaikstantys “kaspinai”, dažnai nusėti kiek šviesesniais dubenėliais. Tai – gana stambios kerpės, pvz., uosinė ramalina (Ramalina fraxinea) palankiomis sąlygomis gali siekti 20-25 cm ilgį. Šios genties kerpės nemėgsta užteršto oro. e uosinės, paminėtinos ir kitos ramalinų rūšys: miltuotoji (R. farinacea), dulkėtoji (R. pollinaria), lygiajuostė (R. fastigiata), plonašakė (R. thrausta) [2]. Visų rūšių romalinos atrodo fantastiškai ant senų medžių miškuose, parkuose. Tačiau estetinis jų panaudojimas bonsai kultūroje tikrai abejotinas – jos paprasčiausiai per didelės.

Meškapėdės (Peltigera)  – stambios lapiškos, at žemės augančios kerpės. Gerai tiktų akmenų sode, bet tik ne bonsų vazone. Čia jos stambiu gniužulu sugebėtų užtengti visą jo paviršių.

Šiurės (Cladonia) – krūmiškosios kerpės, augančios ant žemės, medžių kamieno pagrindo, kelmų. Lietuvoje sutinkama nemažai rūšių: laiboji šiurė (C. macilenta), skujuotoji šiurė (C. fimbriata), lieknoji šiurė (C. gracilis), elninė šiurė (C. rangiferina). Gali būti sėkmingai panaudotos dengiant bonsų substatą ar dekoruojant medelio kamieno pagrindą. Vienas toks pavyzdys pateikiamas pirmoje straipsnio nuotraukoje: laiboji šiurė ant pušies kamieno ir substarto.

Kerpenos (Cetraria) – dažniausiai stambios kerpės, ganėtinai paplitusios mūsų krašte. Dauguma rūšių auga ant žemės. Dėl savo stambumo vargu ar galėtų būti estetiškai pritaikytos. Tačiau kai kurios rūšys turi stiprių, net gi medicinoje naudojamų antimikrobinių savybių. Tas savybes teko išbandyti ir man pačiam praktiškai, gydant stipriai bakterinio puvinio prie pagrindo pažeistą medžio  kamieną. Gausiai aplink “apsodintas” islandine kerpena (Cetraria islandica) jis per viena vegetacijos sezoną visiškai pasveiko. Liko švari, sausa negyva mediena. Žinoma, tokią medieną išgydyti galima ir stipriais cheminiais preparatais. Ne visada jie priimtini, ypač kai ir pats medis yra silpnas. Šiuo atveju natūralūs kerpių biocidai gali labai pagelbėti.

Brėžiai (Graphis). Labai gerai žinoma viena rūšis, plačiai paplitusi Lietuvoje – rašytinis brėžis (Graphis scripta). Šios kerpės papuošia medžių kamienus ir šakas pilkšvai, balsvai sidabriniu atspalviu su įvairiai išsidėsčiusiais juodais vaisiakūniais, kurie būna įvairių brūkšnelių formos.

Plynkežiai (Hypogymnia) – taip pat dažna kerpių gentis mūsų krašte. Dažniausiai pasitaikanti rūšis – putlusis plynkežis (H. physodes) linkęs augti ant nudžiūvusių apatinių medžių (ypač eglių) šakučių. Taigi, atsiradus šios rūšies atstovams ant jūsų medžių verta sunerimti ir pradėti aiškintis, ko medeliui trūksta.

Kedenės (Usnea) – dar viena kerpių gentis, kurios liaudyje vadinamos “barzdomis”. Tai – ant medžių žievės augančios  kerpės. Kaip ir ramalinos labai gražiai atrodo natūralioje aplinkoje.

Lekanoros (Lecanora) – paplitusios žiauberiškosios kerpės, augančios ant medžių kamienų, akmenų, betono, šiferio. Gali būti natūrali spalvinė ir tekstūrinė puošmena bonsai kompozicijose.

Miltinuotės (Lepraria) – kerpės, kurios niekada, jokioje platumoje, jokiose augimvietėse neužaugina vaisiakūnių. Šios kerpės turi labai primityvų gniužulą. Jis – žiauberiškas, sudarytas iš beformės miltelių masės. Ir tik kai kurių rūšių miltinuočių gniužulas sudarytas iš dviejų sluoksnių: viršutinio spalvoto (melsvai ar žalsvai pilko) ir vidinio balto. Miltinuočių rūšis atskirti labai sunku, nes jos neturi jokių ypatingesnių išvaizdos skirtumų. Į rūšis jos suskirstomos tik atlikus gana sudėtingus cheminius tyrimus. Auga miltinuotės įvairiose vietose – ant akmenų, medžių žievės, medienos, ant samanų ir dirvožemio, dažniau mėgsta pavėsingas ar net užtamsintas vietas (priešingai nei daugelis kitų kerpių [2]. Tačiau bonsai kultūroje tai – vienos perspektyviausių kerpių. Jos labai estetiškai galėtų pakeisti, papildyti apatines medžių kamienų dalis, sudaryti smulkų raštą ant paties substrato. Nemažai rūšių auga ant senos, suaižėjusios pušų žievės, sudarydamos gražų spalvinį kontrastą tarp pačios žievės ir kerpės.

Spuogės (Phlyctis) – dažnos mūsų miškų žiauberiškos kerpės. Paminėtinos rūšys eglinė spuogė ( Phlyctis argena) ir ąžuolinė spuogė (P. ageleae) [2]. Jau patys pavadinimai nusako, ant kokių medžių rūšių jos linkusios augti. Kaip ir miltinuotės, spuogės gali sudaryti labai kontrastingus spalvinius derinius ant medžių kamienų.

Susiję straipsniai:

Literatūra:

  1. Wikipedija
  2. Jurga Motiejūnaitė, Kerpės (pažintinė serija “Gamta šalia tavęs”), leidykla “Lututė”, Kaunas, 2002, ISBN 9955-452-85-4;
  3. Жизнь растений, 3 tomas, Maskva, 1977, Ж60501-382/103(03)-77;
  4. Ingrida Prigodina Lukošienė, Kerpių ekologijos pagrindai (paskaitų konspektas).

Jogaila Mackevičius

 

Sorry, the comment form is closed at this time.