Kasmet pavasariai ateina skirtingai. Vienas būna šaltas, vėjuotas ir lėtas, kitas – šiltas ir spartus. Bet kiekvienas tradiciškai džiugina augalų pabudimu, jų žydėjimu. Vieni augalai net ir pasipuošę žiedais būna kuklūs, pastebimi tik vėjui ar vabzdžiams, kiti tiesiog išsprogsta žiedų gausa, puošnumu ir kvapais. Tokių didžiųjų žydėjimų metu kiekvieną nejučiomis traukia į gamtą, pasivaikščiot žydinčiais kilimais ar po žydinčių medžių skėčiais.
Pirmosios pavasarį mus nustebina žibuoklės ir forsitijos, toliau seka magnolijos ir sakuros, joms įkandin pražysta tradiciniai mūsų sodų medžiai – vyšnios, trešnės, slyvos, obelys, kriaušės. Galiausiai pavasario pabaigtuves pradeda švęsti alyvos ir rododendrai. Su pastarųjų žiedais ne retai pasitinkam ir vasarą.
Lygiai prieš savaitę, gegužės viduryje teko lankytis Japoniškame sode Mažučių kaime. Pavasaris nebuvo šiltas, todėl dauguma azalijų dar snaudė. Ir tik nekantriausios rūšys ir veislės jau pasipuošė žiedais, papuošdamos pavasarinį sodą ryškiaspalviais žiedų lopinėliais. Dar pora – trejeta savaičių, ir azalijos neleis praeiti pro šalį nestabtelėjus.
O šiandien teko pasivaikščioti po Vilniaus universiteto botanikos sodą Kairėnuose. Šiemet Vilniaus krašte (o gal ir visoje Lietuvoje, nežinau) nors ankstyvas, bet šaltas pavasaris neleido rododendrams ir azalijoms pražįsti vienu metu. Visas skirtingų jų rūšių žydėjimas labai išsitęsė. Vieni augalai dar mieka, kiti tik brinkina žiedinius pumpurus, treti žydi, o dar kiti – jau nužydėję ir bepradedą vasarinio augimo maratoną.
Rododendram nesnusileidžia ir kiek šiemet vėluojančios alyvos. Kairėnuose jų kalnelis kaskart sutraukia vis daugiau lankytojų.
Manau, neverta praleisti progos pasigrožėti šiomis pavasario puošmenomis. Didieji pavasariniai žydėjimai trunka vos porą – trejetą savaičių, juolab, kad juos labai gali sutrumpina tiek vėlyvosios šalnos, tiek šalti pavasario lietūs…
Jogaila Mackevičius
Sorry, the comment form is closed at this time.