Kasmet pavasariai ateina skirtingai. Vienas būna šaltas, vėjuotas ir lėtas, kitas – šiltas ir spartus. Bet kiekvienas tradiciškai džiugina augalų pabudimu, jų žydėjimu. Vieni augalai net ir pasipuošę žiedais būna kuklūs, pastebimi tik vėjui ar vabzdžiams, kiti tiesiog išsprogsta žiedų gausa, puošnumu ir kvapais. Tokių didžiųjų žydėjimų metu kiekvieną nejučiomis traukia į gamtą, pasivaikščiot žydinčiais kilimais ar po žydinčių medžių skėčiais.
Pirmosios pavasarį mus nustebina žibuoklės ir forsitijos, toliau seka magnolijos ir sakuros, joms įkandin pražysta tradiciniai mūsų sodų medžiai – vyšnios, trešnės, slyvos, obelys, kriaušės. Galiausiai pavasario pabaigtuves pradeda švęsti alyvos ir rododendrai. Su pastarųjų žiedais ne retai pasitinkam ir vasarą.
Lygiai prieš savaitę, gegužės viduryje teko lankytis Japoniškame sode Mažučių kaime. Pavasaris nebuvo šiltas, todėl dauguma azalijų dar snaudė. Ir tik nekantriausios rūšys ir veislės jau pasipuošė žiedais, papuošdamos pavasarinį sodą ryškiaspalviais žiedų lopinėliais. Dar pora – trejeta savaičių, ir azalijos neleis praeiti pro šalį nestabtelėjus. Skaityti toliau: Didieji metų žydėjimai. Rododendrai, azalijos…
