Žiema staigiai atėjo, skubėdama ir pasitraukė. Nors gamtos pabudimo ženklai vis dar dviprasmiai. Vis dar neskuba išlįst į paviršių ankstyvosios gėlės – krokai, tulpės, žibuoklės, tačiau paukščiai giesmėmis džiugina garsiai. Pašalas jei kur užsilikęs, tai jau visai nebetvirtas. O jei pašalo nėra – metas ir yamadorių pasižvalgyti. Juk kuo anksčiau augalas iškasamas ir persodinamas, tuo didesnė tikimybė jam prigyti. Juolab ir barsukai šiemet per viduržiemį ankstyvą pavasarį išpranašavo…
Taigi, praėjusį savaitgalį pirmosioms jau šių metų žvalgyboms prisiruošiau ir aš. Ir žvalgybų objektas šį sykį tapo alksniai, vis labiau užkariaujantis drėgnas Vilniaus apylinkes, šlapesnes pievas, pakelių griovius, balų ir šlapynių pakraščius.
Jau keletą metų vis į juos dairiausi. Gražūs, greitai augantys medžiai. Sodri lapija, žvilgantys gražios formos paprasti lapai, smulkūs žiedynai, patraukliai atrodantys vaisiai . Iš estetinės pusės atrodo, jiems nieko netrūksta kad užkariaut bonsų augintojų simpatijas. Tačiau kažkodėl taip nėra, retai pamatysim juodalksnį ar baltalksnį, besipuikuojančius tiek augintojų soduose, tiek renginiuose. Kokios to galėtų būti priežastys?
