Praėjusiais metais labai smagiai teko yamadoriauti Vengrijos pietuose. Pasirinkome geltonžiedę sedulą (Cornus mas) kaip teminį medį ir stengėmės jos ieškoti. Neišdildomi kelionės įspūdžiai. Dauguma medžių prigijo ir išleido stiprius ūglius. Todėl šiemet „tarptautinio yamadoriavimo” tradiciją labai norėjosi tęsti. Buvo pasirinktas kitas medis – slyvos. Būtent laukinės slyvos – kvapnioji (Prunus mahaleb), dygioji (P. spinosa) ar net gi kaukazinė (P. cerasifera). Kvapnioji slyva Lietuvoje neauga, nors pavienius egzempliorius galima rasti šalies pietuose, dygioji – labai reta, įrašyta į Raudonąją knygą, todėl kasti jos gamtoje negalima. Na, o kaukazinės pas mus pilna, kartais ji kaip „sumedėjusi” piktžolė sudaro itin tankius sąžalynus visai netinkamose vietose. O štai, pavyzdžiui, Vengrijoje kaukazinės slyvos dažniausiai būna oranžiniais ar raudonais vaisiais, kas mūsų krašte gan retas reiškinys.
Ganėtinai sunkiai sekėsi organizuoti kelionę, bet galiausiai vėl buvo apsistota ties Vengrija, tik žymiai šiauriau, šiaurine Balatono ežero dalimi. Šis pavasaris nėra toks ankstyvas kaip pernykštis – tiek Lietuvoje, tiek Vengrijoje buvo gana stiprus atšalimas. Tai irgi pakoregavo planus, nes išvyką teko savaitei nukelti. Bet galiausiai išvykome pirmąjį kovo pirmadienį. Tradiciškai, 3 valandą ryto pajudėjome iš Vilniaus. Ekipaže trise, įskaitant šunį. Visą kelionę mus atkakliai lydėjo, saugojo ir miegojo automobilyje už visus Gaja.

Stebint vis labiau taisykle tampantį žieminį atšilimą, „bonsų reikalai” faktiškai nebesustoja ištisus metus. Anksčiau sunešdavom medžius į žiemojimo vietą, užsnigdavo, užšaldavo, o mes laukdavom iki pat pavasario, kai išėjus pašalui prasidėdavo yamadorių sezonas. Dabar gi visą žiemą gali ieškoti naujos medžiagos formavimui, ir net gi ją kasti. Per kelis dešimtmečius kažkaip pasidarė Lietuvoje ankšta, ir pradėjome dairytis į kaimynines šalis. Vienos jų turi kalnus, kuriuose, kaip žinia medžių augimo stilius gerokai skiriasi nuo mūsų lietuviškųjų lygumų. Kitose galima rasti medžių rūšių, kurios pas mus natūraliai neauga, bet sėkmingai galėtų būti auginamos.