Kažkas augina paprasčiausią fikusą ir nuoširdžiai gėrisi jo žaluma. Tačiau yra žmonių, kurie taip pat nuoširdžiai nesupranta, kaip galima džiaugtis paprastu ir visai neįnoringu augalu. O štai tupinėti apie mūsų sąlygomis vaisių nevedantį augalą ir sulaukti, kad jis vis dėlto užderėtų, yra visai kitas malonumas. Pas vieną tokių iššūkių ir egzotikos gerbėjų Eitvydą Juškauską ir svečiavomės.
Triukšmingas sutikimas
Įspūdingo dydžio sodyba netoli Lentvario stebina ne tik savo kalvotais toliais ir po ledu miegančiomis įvairiausių rūšių žuvimis, bet ir neatpažįstamais garsais. Klyksmas, kriokimas, ulbėjimas, kosėjimas, susimaišę su prie durų pasitinkančios miniatiūrinės kalaitės Zaros viauksėjimu, po užmiesčio laukų tylumos tiesiog pritrenkia. Juolab kad negali iškart identifikuoti triukšmadarių.
Kad tų paslaptingų triukšmadarių tėra vienas, net mintis nekyla, tiek skirtingo pobūdžio ir visiškai tarpusavyje nederančių garsų, regis, negali sklisti iš vienos burnos. Tačiau išties taip ir yra – juos skleidžia įsisiautėjusi papūga, vardu Saša. Tarpais jis įterpia kokį rusišką ar lietuvišką žodį ir tik po kurio laiko pereina į paukštišką ulbėjimą ir švilpavimą. Pasirodo, namie laikomą geltonkaktę amazonę taip audrinančiai veikia dulkių siurblys. Nurimus jo garsui, paukštis dar ilgai reiškia emocijas ir vaikšto savo narvo viršumi, o kai pabosta, kraustosi vidun.
