Naudojant gana paprastus įrankius ir priemones bėgant laikui suformuojami miniatiūriniai medžiai bonsai. Kruopščiai vario, aliuminio ar jo lydinio viela apvyniotos šakutės išlankstomos norima kryptimi, patrumpinamos. Jei reikia, naudojamos timpos, atatampos, atramos. Toliau viskas priklauso nuo paties medžio ir laiko.
Tačiau visas miniatiūrinių medžių formavimo technikos gudrybes galima panaudoti ir kitiems, tiek atvirame grunte, tiek vazonuose auginamiems sumedėjusiems augalams, iš kurių jų augintojas net nemano formuoti medžio miniatiūroje.
Perlenkta lazda dažniausiai lūžta.
Tačiau jei lazda nėra visiškai sausa, įsmeigę ją žemėn ir stropiai laistydami
ilgainiui turėsime du medžius vietoje vieno…
Bankan stilius yra visiška perlenktos lazdos metaforos priešingybė. Vingiuotas kaip kalnų upelis mažo medelio stiebas, meistriškai išraitytas, nedaug atsišakojantis trumpomis retomis šakomis atrodo neįprastai, gal kiek nenatūraliai, bet patraukliai ir viliojančiai.
Tokio medelio kamieną išraityti nėra taip lengva. Pirmiausia, reikia pasirinkti tam tinkančią rūšį. Medis turi būti greitai augantis ir greitai storėjantis, priešingu atveju rezultato teks laukti labai ilgai. Kamieno išlankstymui reikia naudoti storas, tvirtas vielas arba rišti jį prie žemės įstrižai susmeigtų atramų, horizontaliu timpų.
Visi šie sunkumai nė kiek negąsdina augintojų, tiekiančiu paformuotus bankan stiliaus bonsų medelius rinkai. Per keletą metų nesunkiai galima suformuoti vingiuotą bankan stiliaus stiebą iš ligustrų, karmonų, smulkialapių guobų. Tokių medelių asortimentas ir Lietuvos prekybos augalais aikštelėse yra pakankamai gausus.
Problema kitame. Kaip ir su visais importuojamais bonsais, pasiekiančiais mus jau suvargusiais, perdžiūvusiais, skersvėjų išvargintais. Šiek tiek užtrunka laiko, kol medis prisitaiko ir prie naujų sąlygų, adaptuojasi po transportavimo streso ir vėl pradeda normaliai augti.
Palikti šakų „kelmeliai”
Pirmiausia, ką reikia padaryti kai medis jau adaptavosi prie naujų sąlygų, tai iškarpyti sausas šakeles, patikrinti žaizdas. Įdėmiai reikia apžiūrėti ir medžio kamieną bei šakas. Medelynuose prieš teikiant medelius rinkai ne visada kokybiškai nuimamos naudotos formavimui vielos. Dažnai naudojamos ir ne profesionalios aliumininės ar varinės vielos, bet paprastos plieninės, kurios rūdija, įsirėžia į bonso žievę ir labai kenkia tolimesniam jo augimui. Tokias vielas reikia nedelsiant pašalinti, o žaizdas patepti žaizdų tepalu. Nesvarbu, kokios šis tepalas rūšies. Svarbu izoliuoti žaizdą. Lauko bonsams tai prevencija nuo infekcijos, žaizdos permirkimo ar perdžiūvimo, kambariniams – nuo perdžiūvimo. Užteptos žaizdos gyja greičiau. Skaityti toliau: Atvejis. Kininis ligustras bankan stiliumi (2)
Ligustras (Ligustrum L.) – žiedinių augalų gentis, kuriai priklauso apie 50 rūšių. Paplitusi tropinėse ir vidutinio klimato zonose Europoje, Šiaurės Afrikoje, Azijoje, Australijoje. Gentyje sutinkami neaukšti medžiai ir krūmai. Visų ligustrų lapai yra kryžmiškai priešiniai, lygiakraščiai. Tai – arba visžaliai arba vasaržaliai augalai su vėlai nukrintančiais (ar dalinai nukrintančiais) lapais. Žiedai dvilyčiai, balti, varpelio formos, sutelkti į šluotelės tipo žiedynus. Vaisius – juoda uoga, kurioje sunoksta priklausomai nuo rūšies 1-4 sėklos.
Lietuvoje dažnai auginama viena rūšis – paprastais ligustras (Ligustrum vulgare L.). Rečiau sutinkamos amūrinis ligustras (L. amurense Carr.), kininis ligustras (L. sinense Lour.), bukalapis ligustras (L. obtusifolium Siebold et Zucc.). Skaityti toliau: Ligustras
Kaip po persodinimo, taip ir po formavimo kiekvienas medis kuriam laikui tarsi apmiršta. Kad ir nedideli, bet vis gi pokyčiai, sąlygoja vienokių ar kitokių fiziologinių procesų pasikeitimą. Medis tarsi bando susivokt, kaip čia jam dabar elgtis.Šiuo susivokimo laikotarpiu gali imti kristi lapai, išblukti jų spalva, lapija suglebti. Visa tai – streso padariniai. Skaityti toliau: Pirmieji medžių ženklai po formavimo
Tęsiame pažintį su anonomis – dekoratyviais, valgomus vaisius vedančiais tropiniais augalais, galinčiais nesunkiai prisitaikyti augti mūsų kraštuose ant palangės. Priminsiu, kad vietą joms reikia parinkti kuo šviesesnę ir šiltesnę, gausiai laistyti ir tręšti (vasarą anonos geriausiai jaučiasi šiltnamyje). Nors anonos natūraliai neturi ramybės periodo, mūsų krašte jos reaguoja į trumpėjančią dieną ir pereina į priverstinės ramybės būseną, t.y. neauga. Tačiau vandens šiuo laikotarpiu joms reikia ne mažiau. Primintinas ir išskirtinis visų anonų „kaprizas” – jos nepakenčia tabako dūmų. Ima ruduoti ir riestis lapų galiukai, o patys lapai išblykšta, neretai ima kristi.
Turbūt kiekvienas, bandantis formuoti bonsus, anksčiau ar vėliau pabandys prisijaukinti vienos ar kitos rūšies kadagį. Pasirinkti tikrai yra iš ko. Augalų sistematikai kadagių (Juniperus) gentyje priskaičiuoja 50-60 rūšių. Tikslaus skaičiaus nenurodo nė vienas šiuolaikinis literatūros šaltinis, nes ginčai „priskirti atskirai rūšiai ar porūšiui” dėl šios genties atstovų taip pat sistematikams ne svetimi.
Šie plikasėkliai augalai paplitę išskirtinai šiauriniame pusrutulyje, dažniausiai šalto ir vidutinio klimato zonose. Tačiau pasitaiko ir tropinių rūšių. Daugelis kadagių rūšių yra dekoratyvios, augintojų vertinamos kaip augintinos lauko želdiniuose. Atsparumas šalčiams ir kitoms nepalankioms klimato sąlygoms tik didina šių spygliuočių populiarumą.
Kadagių mediena su branduoliu, minkšta, lengva, be sakotakių, gerų techninių savybių. Geros jų ir regeneracinės savybės, greitas augimas, natūraliai smulki „lapija” – spygliai. Todėl kadagiai netruko išpopuliarėti ir bonsų kultūros entuziastų tarpe. Skaityti toliau: Paprastasis kadagys – Juniperus communis (1)
Vakar, spalio 11 dieną ARTotekoje įvyko jau ketvirtasis bonsų formavimo užsiėmimas. Kaskart susipažinti su bonsų formavimo subtilybėmis pirmadieniais į Strazdelio gatvėje įsikūrusios ARTotekos patalpas susirenka nedidelis būrelis entuziastų.
Išklausę įvadines paskaitas, kursų dalyviai ėmėsi praktinio darbo – šakučių vielavimo praktikos. Kam kliuvo pušis, kam skroblas, kam maumedis.