Daugiau nei prieš metus papasakojau apie vieną savo bonsų sodo numylėtinių – forsitiją, kuri čia atkeliavo iš senos, niekam nebereikalingos gyvatvorės. Atkeliavo vėlyvą 2010-ųjų rudenį, žiemą ištvėrė simboliškai prikasta darže, o ir toliau kelis metus buvo palikta vos ne likimo valiai – kad pati įsitvirtintų, prigytų ir pagaliau „suprastų”, ko iš jos tikimasi.
Tad tiek 2011-aisiais, tiek ir paskesniais 2012-aisiais metais šis buvęs krūmu augalas tiesiog buvo toliau genimas, atkasama kuo didesnė požeminio stiebo dalis, genimos šoninės šakelės, trumpinami stiebai, šalinamos šakninės atžalos.
Ir tik pernai metais forsitija pagaliau buvo pirmą kartą suvieluota, pradėtas formuoti vainikas. O vasarą, visiškai tam atrodytų netinkamu laikotarpiu – pasodinta į tradicinį indą. Skaityti toliau: Ką po žeme slepia forsitijos (2) Pirmasis bonso žydėjimas
