Lie 062010
 

Legendos byloja, kad kažkada, labai labai senai, vienas įnoringas kinų imperatorius užsimanė kas rytą nubudęs pro savo rūmų langą aprėpti visą šalį vienu žvilgsniu. Imperatoriaus noras (o gal užgaida) netruko būti įgyvendintas, ir rūmų kieme atsirado ištįsi peizažai – su kalnais, upėmis, miškais, pievomis. Visa Kinija, sumažinta tiek, kad ją galima būtų apžvelgti vienu žvilgsniu – visą iš karto.

Kad padaryti šią sudėtingą kompoziciją, turėjo paplušėti visi – ir molio meistrai, ir staliai, dailidės, akmenskaldžiai. Bet sunkiausia turbūt buvo sodininkams, turėjusiems sukomponuoti daug mažų medžių ir žolinių augalų.

Nuo to ir prasidėjo tiek bonsų, tiek kusamonų bei shitakusų kultūros. Be jokios abejonės bonsai, kaip sumedėję ilgamečiai miniatiurizuoti gyvos gamtos objektai išpopuliarėjo greičiau, tapo plačiau žinomi. Kusamonų ir shitakusų kompozicijos, kurios dažniausiai nėra ilgaamžės taip ir pasiliko lydimieji elementai, nepaisant to, kad kompoziciniam išbaigtumui jų vaidmuo gali būti tikrai neantraeilis.

Šių lydinčiųjų kompozicijų apžvalga ir buvo pagrindinis susitikimo tikslas. Nors pradėjome ne nuo to. Pirmiausia, šiek tiek aptarėm ir pasižiūrėjome praktiškai, kaip reiktų prižiūrėti medžius po pirminio jų suformavimo praėjus šiek tiek  (menesiui – kitam) laiko.

Buvo parodytas dar vienas pradinio formavimo iš ruošinio pavyzdys. Tačiau dabar ties tuom neapsistosim (pakalbėsim kitą kartą), o sutelksim visą dėmesį ties pagrindiniu susitikimo tikslu. Džiugu, kad kai kurie dalyviai į susitikimą atvyko jau iš anksto pasiruošę keletą kompozicijų.

Taigi – kusamonai. Iš esmės jie su bonsais bendro turi tik tiek, kad yra augalų kompoziciją. Ji komponuojama konteineryje, vazone ar ant kokio nors kito pagrindo – akmens, medžio gabalėlio  (toliau – indai).  Tai – žolinių augalų kompozicija, kuri eksponuojant visada turi būti dėmesio centre, lyginant su kitais elementais.

Komponuojant kusamoną be jokios abejonės pirmiausia turi įtakos estetinis jo vaizdas. Indo tipo parinkimas – jo gylis, plotis, medžiaga. Indas turi derėti su jame pasodintais augalais tiek spalviniu, tiek formos požiūriu. Tačiau kartu ir atitikti augalų poreikius.

Kai kurie kusamonai gali būi suformuoti tiesiog ant plokščio pagrindo. Tada tenka rinktis labai atsparius augalus, turinčius labai mažą bet išvystytą šaknų sistemą, bet kartu ir nereiklius dirvožemio tipui, atsparius drėgmės režimo nepastovumui (perdžiūvimams, perlaistymams). Juk vargu ar sugebėsime kas keletą valandų karštą vasaros dieną palaistyti ar nupurkšti tokį savo augintinį.

Paprasčiau su pelkiniais augalais. Jiems galime parinkti indą net gi be drenažo skylučių.

Kusamono kompozicijos formavimas reikalauja nemažai tiek teorinių, tiek praktinių žinių. Pirmiausia, turime parinkti vienos ekosistemos (pelkės, dygumos, kalnų, miško, paplūdimo ir pan.) augalus. Juos gali sudaryti vienos ar kelių rūšių augalai.

Antra, juos sukomponuoti, suteikiant kompozicijai gražų estetinį vaizdą, neperkraunant jos bereikalingais elementais ar jų gausa. Jei kompozicija sudaroma kelių ardų, dar reikia atsižvelgti ir į augalų augumą. Aukščiausią ardą gali sudaryti, pavyzdžiui, viksvos, medžių sėjinukai, paparčiai. Žemiau – smulkesni žoliniai augalai. Galiausiai, visai prie substrato – samanos, kerpsamanės, kerpės.

Trečia – reikia sinchronizuoti augalų augimą – visiems jiems turi būti natūraliai tas pats metų laikas. Negalima prie rudeninėmis spalvomis pasipuošusių augalų komponuoti dirbinai pražydintų pavasarinių gėlių.

Kusamono kompozicijos negyvaisiais elementais apart indo gali būti įvairūs akmenys, šakutės, toje ekosistemoje gyvenančių moliuskų kriauklės. Į jūrines kriaukles reiktų žiūrėti atsargiai. Jei prisimintumėm, kad viskas turi derėti atsižvelgiant į ekosistemą ir metų laiką, tai jūrines kriaukles galima naudoti kaip indą arba papildomą detalę nebent komponuojant paplūdimio augalų kompozicijas.

Taigi, meistriškumą komponuojant kusamonus galima būtų vertinti pagal tai, kaip kompozicijos autoriui pavyko suderinti augalus ne tik estetiškai, bet ir parinkti juos atsižvelgiant į augimvietę, suderinti jų augimą vienoje ankštoje erdvėje, kiek laiko kompozicija gali augti be papildomo įsikišimo (neskaitant augalų laistymo, žinoma).

Shitakusa – kiek paprastesnis kompozicinis variantas. Atkreitinas dėmesys, kad tai nėra tie augalai, kurie auginami po medžiu bonso konteineryje! Tai – vieno augalo ir indo derinys, lydintis bonsą.  Reikalavimai panašūs, tik nereikia atsižvelgti į augalų augimo suderinimą – juk tiek bonsas, tiek shitakusa auga atskiruose induose. Tačiau svarbu yra suderinti ekosistemos atitikimą ir metų laiką, ir žinoma – proporcijas (juk žolinis augalas turi būti labai miniatiūrinis, kad derėtų prie sumažinto „šimtamečio” medžio).

Drėgnose, pavėsingose vietose augančių medžių bonsams gali tikti paparčiai, melsvės, viksvos, mažųjų ciklamenų rūšys, pavasarį žydintys efemeroidiniai svogūniniai augalai. Smėlynuose tarpstantiems – varpiniai augalai, tokie kaip eraičinai, šilropės. Pelkėse – samanos, vabzdžiaėdžiai, pekliniai paparčiai.

Kaip mums pavyko tiek vienos tiek kitos kompozicijos – kiekvienas gali įvertinti pats. Daugiau ir didesnės raiškos nuotraukų galima rasti čia. Taip bekomponuojant netruko prabėgti visos aštuonios užsiėmimo valandos – turbūt jis pats ilgiausias iš iki šiol buvusių. Ačiū visiems dalyviams už ištvermę, kantrybę ir kūrybiškumą.

Iki kitų susitikimų!

Jogaila Mackevičius

Kristinos Popovienės, Nerijaus Smaidžiūno, Jogailos Mackevičiaus kompozicijos

  3 Responses to “Juodšilių popietės. Kusamonai, shitakusa. Pirmą kartą formuotų medelių einamoji priežiūra”

  1. Tikrai smagus užsiėmimas buvo 🙂 Tikėkimės, kad prieš rudeninę parodą vis tiek teks susibėgti dar kokį kartelį 🙂

  2. kai gera kompanija , tai ir aštuonios valandos atrodo žymiai trumpesnės 🙂 🙂 🙂
    Dėkui, Jogaila, už šiltą prieglobstį !!!! už naują patirtį ir žinias !!!!

  3. Visada prašom! Jei tik yra poreikis 🙂
    Dar kartą ačiū dalyviams
    (ir man vis dar neblėsta tas įspūdis, pamačius Kristinos iš anksto pasiruoštas kompozicijas – super)

Sorry, the comment form is closed at this time.