Šermukšniai

Apie mūsų krašte augantį paprastąjį šermukšnį jau buvau kalbėjęs, nagrinėdamas vieną atvejį. Šio straipsnio gal ir nebūtų, jei atsitiktinai, benaršydamas internete neaptikčiau Agnės Miliauskaitės Vytauto Didžiojo universitete prieš daugiau nei penketą metų parašyto ir apginto magistrinio darbo apie medžius mūsų tautosakoje. Greitomis prabėgęs tyrimų metodais kiek užtrukau ties analize. Na ir ko tik neprisigalvojo mūsų senoliai apie šį medį… Aišku viena: šermukšniai – tai mūsų apsauga nuo visko, kas pikta ir mums kenkia.

Tad kodėl gi ši apsauga negalėtų įsitaisyti mūsų bonsai sodo kampe, prie įėjimo, kad viskas, kas negera negalėtų ten prasmukti?..

Šermukšnis (Sorbus) – lapus metančių vasaržalių medžių ar krūmų gentis, jungianti apie šimtą Šiaurės pusrutulyje paplitusių rūšių, augančių vidutinio klimato zonoje. Vertinami dėl savo dekoratyvių, vaisinių ar techninių savybių (medienos).

Lietuvoje turime natūraliai augančią vieną rūšį ir apie dešimtį introdukuotų. Pastarųjų gal galėtų būti ir daugiau, štai Britų salyne rūšinis natūraliai augančių ir introdukuotųjų sąrašas turi ko ne trisdešimt rūšių, neskaitant veislių.

Tai – atsparūs aplinkos sąlygoms augalai, gerai prisitaikę augti nederlingose žemėse, pomiškyje (tik čia retai kada žydi).

Jei norime pasisodinti šermukšnį, pasistenkime padaryti tai kaip galima anksčiau pavasarį. Sulapoję augalai labai sunkiai prigyja. Visos operacijos su šaknimis turėtų būti atliktos kol augalas dar yra ramybės būsenoje. Šermukšnio šaknynas nėra linkęs labai stipriai šakotis, todėl persodinti juos galima rečiau.

Šermukšnių lapai būna paprasti ir sudėtiniai. Paprastų lapų rūšims lapų miniatiurizavimas neturėtų būti sudėtingas. Azoto kontrolė turėtų duoti gana gerus rezultatus. Kas kita sudėtiniai plunksniški lapai. Jie sunkiai pasiduoda mažinami jauname amžiuje, tačiau vis gi natūraliai mažėja augalui augant apribotoje erdvėje ir šakojantis, prisiauginant smulkių šakelių.

Paprasčiausiame substrate šermukšnis tarpsta gerai, substrate esančias medžiagas panaudodamas taupiai, jam sunku būtų sukelti kokį nors maisto medžiagų stygių. Sausroms taip pat dažniausiai atsparūs. Tad lapų spalvos pakitimų ar vystymosi sutrikimų greičiausiai nesulauksime. Tik profilaktiškai reikėtų panaudoti fungicidus – šermukšnių lapai neatsparūs grybinėms ligoms.

Žiedai, sutelkti į žiedynus bei smulkūs ryškiaspalviai, ilgai išsilaikantys vaisiai (nuo baltos iki tamsiai rudos spalvos) – didelis estetinis šios genties augalų privalumas. Pavasarį augalas pasipuoš žiedų kekėmis, o ryškiaspalviai vaisiai laikysis ir per žiema. Tik nuo paukščių juos reiktų pasaugoti, nes bonsai medelis – ne laisvai augantis medis ar krūmas. Stambesnis paukštis gali kiek „pakoreguoti” vainiką netinkama linkme.

Jauni ūgliai auga standūs, greitai sumedėja bet nepraranda elastingumo, todėl juos nesunku formuoti vieluojant. Trūkumas – šermukšniai, augdami nederlingose žemėse, kirtavietėse, turi konkuruoti su atželiančiais kaimynais. Tad nauji jų ūgliai „šauna” į dangų labai sparčiai, tarpubambliai būna ilgi, ir tokį atžėlimą tenka kantriai ir stipriai genėti pirmaisiais bonsai sukultūrinimo metais, kol augalas „aprimsta”  ir nustoja lenktyniauti bei kovoti su menamais priešininkais, konkurentais.

Kitas trūkumas – sunkiai gyjančios didelės žaizdos ir neatspari grybinėms infekcijoms mediena. Didelių žaizdų galima išvengti iš anksto apgalvojant medelio formavimo krypti ir genint kuo smulkesnes šakeles. Pliką medieną būtina apsaugoti, nes nepriklausomai nuo metų laiko, ji labai greitai pasidengia pelėsiu ar net gi parazitinių grybų grybiena. Vėl gi derėtų prisiminti fungicidus.

Taigi, šermukšnis – tikras iššūkis jūsų entuziazmui. Ypač pirmaisiais pažinties metais. Bet prisiminkime straipsnio pradžią ir pagalvokime apie šio medžio teikiamą apsaugą…

Informacijos šaltiniai: 

1. Agnė Miliauskaitė, Medžiai lietuvių pasakojamojoje tautosakoje (Magistro baigiamasis darbas), Vytauto Didžiojo universitetas, 2008,
2. M. Navasaitis, Dendrologija, Vilnius, 2008. ISBN 9989-09-286-8,
3. M. Navasaitis, R. Ozolinčius, D. Smaliukas, J. Balevičienė, Lietuvos dendroflora, Vilnius, 2003. ISBN 9955-575-35-2,
4. P. Sterry, Collins Complete Guide to British Trees, ISBN 978-0-00-723685-5,
5. Жизнь растений, 5(2) tomas, Maskva, 1981, Ж60501-700/103(03)-81.

Jogaila Mackevičius