Rgs 162013
 

Beržas (Betula L.) – bukiečių (Fagales) eilės beržinių (Betulaceae) šeimos augalų gentis. Medžiai ar krūmai. Gentyje apie 120 rūšių, paplitusių Šiaurės pusrutulyje, vidutinio ir šalto klimato juostose, retai šiltose srityse, lygumų ir kalnų miškuose, pelkėse, kalnų ir arktinėje tundroje. Lietuvoje aptinkama 4 natūraliai augančios rūšys: karpotasis beržas (Betula pendula) plaukuotasis beržas (Betula pubescens) liekninis beržas (Betula humilis) bei beržas keružis (Betula nana) pastarosios dvi reliktinės, saugomos rūšys. Yra ir introdukuotų – popieržievis beržas (Betula papyrifera) kvapusis beržas (Betula lenta) Storesnių šakų ir jaunų medelių žievė lygi, atsilupanti plonais lakštais dažniausiai balta, gelsva, rusva ar net juoda. Dažnai vadinama tošimi. Ūgliai apvalūs, paprastai karpoti arba plaukuoti, ties bambliais šiek tiek išlankstyti. Lapai nedideli, kiaušiniški arba rombiški išsidėstę pražangiai. Rudenį pagelsta ir nukrenta. Vienanamiai. Žydi lapams skleidžiantis, žiedai susitelkę žirginiuose. Žiedadulkes išnešioja vėjas. Vaisius – vienasėklis riešutėlis su dviem iš šonų odiškais sparneliais. Beržai pasižymi kaip pasaulyje vieni greičiausiai augančių medžių, 6-7 metų augalas gali siekti apie 7 metrų aukštį.

Entuziastams, auginantiems medelius iš sėklos ir ne tik, tai parankus dalykas – greičiau pasiekiamas rezultatas, bet vėliau gali tai pradėti trikdyti. Sunkiau išlaikoma norima šakų struktūra. Beržai labai įvairaus dydžio augalai, vien Lietuvoje augančių rūšių aukštis gali variuoti nuo 0,4 metro (beržas keružis) iki 35 metrų aukščio Tai sąlyginai neilgaamžiai medžiai, dauguma rūšių gali gyventi 160 metų retai iki 400 metų. Labai gyvybingi, gali augti ant mūro griuvėsių, stogų ir kitose nepalankiose vietose.

Trumpai aptarsiu beržų pritaikymą bonsai mene, bei auginimo subtilybes pagrindiniais apsektais.

Beržas

Pavasarį pradėtas formuoti beržas vasaros antroje pusėje

Substratas. Gana reiklus substrato derlingumui. Tad jis turėtų būti gana trąšus, maždaug vienodos frakcijos nei per smulkus, nei per rupus. Pagrindiniai komponentai: lapinė žemė, smėlis ar akadama, natūralus sorbentas (ceolitas, diatomitas ar kt.).

Tręšimas – labai svarbi procedūra, jei norima, kad medis puikiai augtų ir būtų atsparus ligoms. Geriausias metas tai daryti ankstyvą pavasarį. Esant dideliam trąšų asortimentui, kiekvienas augintojas renkasi pagal savo „skonį” Svarbu, kad medis gautų pakankamai maistingųjų (makro ir mikro) elementų. Verta atkreipti dėmesį, jog beržai labai jautrūs azoto pertekliui. Jam atsiradus medžio miegantys pumpurai sužadinami, galiausiai jie sprogsta, užaugindami ilgus, žalius, sultingus ūglius su milžiniškais lapais. Bonsai kultūroje tai labai neparankus dalykas – sukompaktizuota laja „išdarkoma” prarasdama proporcijas. Svarbu, prieš tręšiant susipažinti su ant pakuočių nurodomomis tręšimo instrukcijomis. Paprastai ten būna nurodoma kokios koncentracijos (jei trąšos skystos) tirpalu patariama tręšti, bet nereikia pamiršti, jog bonsai medelio šaknų sistema sudaryta iš gausaus smulkių šaknelių tinklo, kuris yra labai jautrus. Skirtingai nei įprastai grunte augančių medžių, ar medžių, auginamų įprastuose vazonuose, bonsai medelio substrato/šaknų tūrių santykis gerokai mažesnis, o tai reiškia, kad lyginant gamtoje augančio medžio ir bonsai medelio šaknyną tame pačiame substrato tūryje, bonsai medelis šaknų turės gerokai daugiau, o substrato bus mažiau. Stipresnės koncentracijos šaknų tirpalas, palaisčius juo lauke augantį medį, bus labiau sugertas didesnio substrato kiekio, šaknims jo teks mažiau. Todėl tirpalą, skirtą bonsai medelių tręšimui, patariama skiesti dar labiau. Tręšiant labai svarbu turėti omenyje liaudies patarlę „kas per daug, tas nesveika” Atsiradus substrate per dideliam jonų kiekiui, jie gali pradėti veikti augalą žalingai. Didelė koncentracija gali ne tik nudeginti šaknis, bet ir pasireikšti jonų antagonizmo reiškiniai (pavyzdžiui, didelis kalcio kiekis gali trukdyti kalio jonų pasisavinimui). Norint apsisaugoti nuo galimo pertręšimo į substratą įmaišoma sorbento, kuris veikia tarsi „kempinė” Esant per dideliam (iki tam tikros ribos) jonų kiekiui jis absorbuoja jonų perteklių į save, o kai substrate sumažėja kurios nors rūšies maistingųjų elementų kiekis sorbentas vykdo atvirkštinį procesą.

Laistymas. Beržai (kaip, pavyzdžiui, ir vynuogės) pavasarį turi didelį šakninį slėgį, kurio dėka augalas užpildo prieš žiemą ištuštėjusius vandens Indus. Beržų šakninis slėgis yra toks stiprus, kad gali kelis kart viršyti paties augalo poreikius. Būtent todėl mes galime mėgautis beržų sula, nes dalies, augalo indais tekančio, skysčio “paėmimas” iš augalo jam jokios žalos nepadaro, augalas sėkmingai tai kompensuoja.  Tačiau būtent dėl didelio šakninio slėgio pavasarį beržai jautrus drėgmės stygiui. Taigi, prasidedant vegetacijai ypač patartina užtikrinti optimalų drėgmės kiekį substrate. Šį stabilumą reiktų stengtis išsaugoti ir visos vegetacijos metu. Kol beržas dar nėra „parodinis medis”, o tik pradėtas formuoti ruošinys, galima substrato paviršių pamulčiuoti ką tik pjauta žole, vėliau, dėl estetinių sumetimų – žolę pakeisti samanomis, net gi smulkiomis antžeminėmis kerpėmis. Taip bus sudaromas stabilesnis mikroklimatas ir geriau išsaugoma drėgmė.

Nereiktų leisti substratui užmirkti. Perlaistymas, padidina tikimybę, šaknų puvinio atsiradimui, kuris gali pridaryti daug nemalonumų. Karštuoju metu, patartina, reguliariai nupurkšti lają tada, kai jos nespigina tiesioginiai saulės spinduliai, nes susidarę, kad ir maži, lašai ant augalo (ypač lapų) spiginant tiesioginiams saulės spinduliams veikia tarsi padidinamasis stiklas, tai gali pakenekti lapų kutikulei ar net gilesniems lapo sluoksniams.

Auginimo vieta. Beržai šviesomėgiai augalai, tad augimo vieta tūrėtų būti šviesi, bet (pageidautina) apsaugota nuo tiesioginių vidurdienio saulės spindulių. Esant nepakankamam šviesos kiekiui, gali sulėtėti vegetacija, taip pat pradėti gelsti ir kristi lapai. Medelis netūrėtų būti auginamas vėjuotoje vietoje, geriau parinkti tokią, kurioje mažiau skersvėjų.

Žiemojimas. Mūsų krašte augančios rūšys, puikiai pakenčia žiemos speigus. Patartina, rudenį, kai medis numeta lapus, pernešti į žiemojimo vietą. Taip bus užtikrintas sklandus augalo ramybės periodas su mažiausiai nuostolių. Viena iš vietų galėtų būti šiltnamis. Ten medelis pastatomas arba lengvai prikasamas su konteineriu į dirvožemį. Būtina apsaugoti nuo pavasarinės saulės kaitros pridengiant agro plėvelė. Būtina pasirūpinti ir substrato drėgme, ypač pavasarį. Geriausias būdas „palaistyti” žiemojantį medelį – prinešti sniego. Jam tirpstant vanduo skverbsis į konteineryje esantį ir nuolat džiūstantį, dėl kaitrios pavasarinės saulės, substratą. Tuo nepasirūpinus, galima patirti labai didelių nuostolių. O jei žiema šalta ir besniegė, tai galima medelį apdėti ledu iš vandens telkinio. Dar viena tinkama vieta žiemojimui (turbūt geriausia), tai apsaugota nuo tiesioginių saulės spindulių bei žvarbių vėjų, lauke – beržai neretai geriau peržiemoja po atviru dangumi. Tai gali būti daržas, sodas ar pan. Iškasama duobė (pagal konteinerio dydį) ten įstatomas konteineris ir užpilama žemėmis su lig konteinerio kraštais. Laja apdengiama eglišakėmis ar pagaminama tarsi „palapinė” iš kuoliukų ir agro plėvelės. „Laistymu” rūpintis reikia mažiau, nes tą gana puikiai atlieka Gamta. Tik derėtų retkarčiais pasižiūrėti kaip medelis laikosi, tai ypač svarbu po gausiai iškritusio sniego, nes medelio laja, netikėtai, gali būti performuota. Šaltuoju metų laikotarpiu medžių šakos tampa lankstesnės, elastingesnės taip augalai fiziologiškai yra prisitaikę prie didelių sniego apkrovų. Jeigu nėra galimybės medeliui žiemoti šiltnamyje ar lauke, galima jį nugabenti į nešildomą patalpą, kurioje temperatūra svyruotų apie nulį, nepakildama daugiau nei iki +5°C, nes kitu atveju gali prasidėti priešlaikinė vegetacija. Būtina kaip ir šiltnamyje žiemojantiems augalams, užtikrinti konteineryje esančio substrato drėgmę.

Formavimas. Tai turbūt vienas iš įdomiausių procesų. Juk be jo bonsai būtų tik kažkoks krūmas konteineryje. Beržai, dažniausiai formuojami, pasirenkant tokius stilius: Chokkan, Moyogi, Shakan, Hokidachi, Kengai, Han – kengai, Kabudachi, Yose-ue. Kai meistras sugalvoja medelio koncepciją, visa kita jau individualus dalykas. Yra keletas pagrindinių aspektų, kurie aktualūs ir beržų augintojams. Lajos formavimui ir žaizdų tvarkymui bene geriausias metas yra vėlyvas pavasaris ar vasaros pradžia, kai nustoja bėgti sula. Priešingu atveju, nespėjus užsitraukti pjūvių vietoms, iki kito pavasario, pro jas gali ištekėti visa sula ir medelis galiausiai gali žūti.

Vidurvasarį (nustojus intensyviai tekėti sultims kamieno indais) sutvarkytos didelės kamieno žaizdos:

Beržas

Beržas

Dėl tos pačios priežasties, giliai įsirėžusi viela ir atsiradę gilios nespėjusios užgyti žaizdos gali paversti pačias perspektyviausias medelio šakas tiesiog stagarais. Tad svarbu atkreipti dėmesį, ar greitai storėjančių šakų dar neveržia viela. Tokiu būdu bus apsidrausta ne tik nuo šakos praradimo, bet ir nuo estetinio vaizdo sudarkymo. Pamačius jog viela spėjo įsirėžti, patartina kuo atsargiau vielą pašalinti ir žaizdą užtepti specialiu tepalu. Norit sumažinti lapus pirmiausia reikėtų pradėti nuo dirvožemyje esančių maistingųjų elementų balanso (ypač azoto). Vėliau galima atlikti defoliaciją t.y. dalies lapijos pašalinimą. Tada augalas ataugina mažesnius nei pavasarinės generacijos lapus, taip po truputį gaunamas norimas rezultatas.

Literatūra:

  1. Vilkonis Kęstutis Kazimieras, Lietuvos žaliasis rūbas, Kaunas: „Lututė“, 2001, ISBN 9955-452-31-5;
  2. Navasaitis Mindaugas. Dendrologija, Vilnius: „Margi raštai“, 2005, ISBN 9986-09-286-8;
  3. Navasaitis Mindaugas, Ozolinčius Remigijus, Smaliukas Domas, Balevičienė Jūratė. Lietuvos dendroflora, Kaunas: „Lututė“, 2003, ISBN 9955-575-35-2;
  4. Galinis Vytautas, Aukštesniųjų augalų sistematika, Vilnius: „Mokslas“, 1984;
  5. http://guide.makebonsai.com;
  6. http://lt.wikipedia.org;
  7. http://en.wikipedia.org;
  8. http://www.manoukis.lt.

Tautvydas Žalnierius

Sorry, the comment form is closed at this time.