Kov 022015
 

Dažnai žmonės užsinori savo kieme pasisodinti kokį nors egzotišką mūsų kraštui medį ar krūmą, tuo paįvairindami želdinių išvaizdą bei suteikia savitumo. Taip ir bonsai entuziastai savose kolekcijose nori turėti įvairesnių medžių rūšių. Tačiau neretai tokį pasirinkimą lemia klimatas (šiluma): Kuo arčiau Žemės pusiaujo, tuo daugiau šilumamėgių medžių, o artėjant link ašigalių auga šalčiams atsparesnės augalų rūšys. Be šilumos augalus veikia šviesa, drėgmė bei kiti aplinkos veiksniai, tačiau atskirų rūšių arealo ribos sutampa su tam tikrų temperatūrų vienodomis linijomis (izotermomis). Pavyzdžiui, paprastojo ąžuolo (Quercus robur) paplitimo šiaurinė riba (pietų Suomijoje) sutampa su 3oC metine izoterma.

Atskiros rūšies augalai geriausiai auga tam tikroje optimalioje temperatūroje, pvz.: paprastosios pušies (Pinus sylvestris) ūgliai auga esant 7-34oC oro temperatūrai, bet šio vystymosi tarpsniui palankiausia temperatūra yra 25-28oC. Atskiriems fiziologiniams procesams ir vystymosi tarpsniams yra skirtingas temperatūros optimumas, pvz.: paprastosios elgės (Picea abies) ir sibirinio kėnio (Abies sibirica) ūgliai pradeda augti 7-10oC, žydėjimas (sporifikacija) prasideda esant 10oC ir didesnei temperatūrai. Esant žemesnei temperatūrai sužydi alksniai, lazdynas, drebulė ir daugelis karklų, tačiau augti pradeda orui labiau sušilus.

Nuo pavasarinės šalnos nukentėjusi eglutė.

Nuo pavasarinės šalnos nukentėjusi eglutė.

Pavasarinės šalnos padariniai paprastosios eglės želdiniuose.

Pavasarinės šalnos padariniai paprastosios eglės želdiniuose.

Daugumas augalų fotosintezę intensyviai vykdo oro temperatūrai esant 20-30oC. Toliau kylant temperatūrai, chloroplastai tampa neveikliais. Visžaliai augalai lapuose bei spygliuočiai spygliuose fotosintezę neintensyviai vykdo ir žiemą, pvz.: pušys fotosintezę nustoja vykdyti tik, kai temperatūra būna žemiau -20oC.

Be temperatūros optimumo, skiriami atskiros rūšies temperatūros minimumo ir maksimumo taškai. Temperatūros amplitudė, kurioje augalai išlieka gyvybingi, labai plati. Vegetacijos laikotarpiu, kritinė aukščiausia temperatūra daugeliui rūšių laikoma 35-40oC, rečiau – iki 50oC. Ramybės laikotarpiu, augalai pakęsti gali ir aukštesnę temperatūrą.

Nuo aukštos oro temperatūros medžių lapai nukenčia retai, kadangi jų paviršiaus temperatūra retai būna aukštesnė už oro temperatūrą. Be to, kai kurie medžiai kaitrią saulėtą dieną keičia lapų padėtį atsukdami juos į saulę pusę kraštine dalimi. Dėl tos pačios priežasties mažalapė liepa (Tilia cordata), saulėtą dieną, lapų kraštus užriečia aukštyn, taip atsukdama į saulę balsvą apatinę lapo pusę, kuri ne taip įkaista kaip tamsesnė viršutinė.

Įvairių rūšių augalams kritinė žemiausia temperatūra irgi yra skirtinga. Kai kuriems tropiniams augalams pakenkia temperatūra nukritusi iki 5oC, o 0oC temperatūra gali būti pražūtinga. Tačiau yra medžių rūšių, kurios auga vietovėse, kur temperatūra pasiekia -70–75oC šaltį.

Didelių šalčių metu tarpuląsčiuose susidarę ledo kristalai ištraukia vandenį iš ląstelės protoplazmos arba suardo ląsteles, ko pasėkoje augalas žūsta. Tuo tarpu, tropiniuose augaluose, kurie nušąla esant teigiamai temperatūrai, pasigamina nuodingos medžiagos ir sutrinka apykaita.

Rudenį augalai pradeda ruoštis žiemos šalčiams iš ūglių medienoje ir pumpuruose sumažindami vandens ir pagausinant maisto medžiagų. Tokiu atveju polisacharidai pereina į cukrų ar į riebalus ir apsaugo protoplazmos baltymus nuo krešėjimo (koaguliavimo). Cukraus kiekis ženkliai padidėja ąžuolo, klevo, vinkšnos, guobos, blindės žievėje, o riebalų – pušies, eglės, liepos, beržo, alksnio parenchiminėse ląstelėse. Daugiausiai riebalų kaupiama brazde. Atšilus jie vėl virsta krakmolu.

Pietinių geografinių regionų augalų rūšių vegetacijos laikotarpis būna ilgas, todėl jų ūgliai mūsų krašte dažnai iki žiemos nespėja sumedėti. Šioms rūšims ypatingai nepalankus ir net pavojingas yra šiltas ir ilgas rudens laikotarpis, kurį staigiai pakeičia žiema. Tokiu atveju, tokioms rūšims ūglių augimą sustabdyti ir paskatinti medėjimą galime dirbtinai trumpinant dienos ilgumą.

Pavasarinės šalnos nepasigailėjo riešutmedžio.

Pavasarinės šalnos nepasigailėjo riešutmedžio.

Esant vėlyvam pavasariu ir vėsiai vasarai daugelis sumedėjusių augalų blogai pasiruošia žiemos šalčiams. Ūgliai nepakankamai medėja ir esant karštai ir sausringai vasarai. Taip pat, dėl sausrų ar šalto lietingo oro vasarą, augalai žiemoja prasčiau.

Mūsų krašto medžiai ir krūmai dažniausiai nukenčia nuo staigių temperatūros svyravimų negu nuo didelių šalčių. Nepalankiausi augalams yra žiemos atlydžiai ir pavasaris, kadangi saulėtomis dienomis oro temperatūra pakyla ir augalai pradeda labiau garinti vandenį (transpiruoti) ir išdžiūsta, nes šaknys sušalusioje žemėje yra neveiklios ir negali siurbti vandens. Dėl šios priežasties dažniausiai nukenčia introdukuoti, visžaliai augalai (lapuočiai – buksmedis, rododendras; spygliuočiai – kėnis, kukmedis). Lapai arba spygliai saulės pusėje paruduoja. Siekiant išvengti tokių pasekmių, jautrius temperatūros svyravimams įvežtinius visžalius lapuočius ir spygliuočius augalus siūloma nuo saulės pridengti arba kurį laiką auginti tarp kitų medžių. Be to, siūloma juos prieš žiemą gausiai palaistyti, ypač esant nelietingam rudeniui.

Žiemos metu, dėl staigių temperatūros pokyčių kietųjų lapuočių (ąžuolas, klevas, uosis) medienoje atsiranda galingos įtempimo jėgos, ko pasėkoje gali skilti liemenys. Šis reiškinys vadinamas žiemospirgiu.

Žiemospirgis

Žiemospirgis

Jau buvo minėta, kad augalai transpiruoja ir žiemą, o įsisavinti vandens iš įšalusios žemės negali. Kuo augalo vykdoma transpiracija intensyvesnė, tuo didesnis iššalimo pavojus. Nors lapuočiai ir numeta lapus, tačiau žiemą jie intensyviau transpiruoja už spygliuočius.

Einant nuo pietų platumų į šiaurę, medžių transpiracija mažėja.

Žiemos metu paprastoji elgė (Picea abies) ir paprastasis klevas (Acer platanoides) vandens išgarina dvigubai, o paprastasis bukas (Fagus sylvatica) ir paprastasis ąžuolas (Quercus robur) 4-5 kartus daugiau nei toliau į šiaurę paplitusios paprastoji pušis (Pinus sylvestris) arba sibirinė eglė (Picea obovata). Todėl augalų, kurių žiemos transpiracija intensyvi, ūgliai ir šakelės šaltą žiemą gali nudžiūti.

Skurdūs, kenkėjų ir ligų pažeisti arba netinkamomis sąlygomis, vėjo pagairėje augantys augalai yra jautresni šalčiui. Blogai žiemas pakenčia šlapiuose ir drėgnuose molio dirvožemiuose auginami įvežtinių medžių ir krūmų rūšys, kadangi šių dirvožemių temperatūra yra žemesnė už normalaus drėgnumo dirvožemių temperatūrą ir neigiamai įtakoja augalų mineralinei mitybai, o tuo pačiu ir atsparumui šalčiui. Tokiu atveju pagelbėti galima pagerinant pagerinant augimo sąlygas.

Šalčiui jautrūs azoto trąšomis pertręšti augalai, kadangi šios trąšos skatina augimą, o ūgliai nespėja sumedėti ir taip tinkamai pasiruošti žiemai. Dėl šių priežasčių introdukuojami jautrūs šalčiui augalai azotu tręšiami atsargiai ir tik pirmoje vasaros pusėje.

Dekoratyvinių medelių eilė nukentėjusi nuo šalnos.

Dekoratyvinių medelių eilė nukentėjusi nuo šalnos.

Taip pat šalčiui jautresni ir jauni medžiai ir krūmai. Todėl introdukuoti medžiai ir krūmai yra auginami derlinguose dirvožemiuose, apsaugoti nuo vėjų, prireikus žiemą pridengiami eglių šakomis, sausomis durpėmis, šiaudais, o aukštesni medeliai apsukami agroplėvele ir pan. Pridengimą patartina pavasarį nuimti palaipsniui ir tik nesaulėtomis dienomis.

Didelių vertingų aklimatizuojamų rūšių medeliams aprišami stiebai ir šakos. Dažnai šalčiui jautrūs jauni medeliai keletą metų žiemoja lauko šiltnamyje, o į lauką perkeliami jau sutvirtėjusiais stiebais ir šakelėmis.

Tam tikrais aklimatizavimo metodais augalų atsparumą šalčiui galima padidinti.

Augalų atsparumas šalčiams ir šalnoms yra du skirtingi dalykai, kadangi tos pačios rūšies medžiai gali atlaikyti didelius šalčius žiemą, tačiau pavasarį arba rudenį apšąla. Nuo pavasarinės šalnos nukenčia augalai, kurių vegetacija prasideda anksti, o nuo vėlyvųjų pavasario šalnų nušąla jauni lapai, spygliai, ūgliai ir žiedai. Nors augalai neretai išsprogsta vėl, tačiau prieaugis sumažėja, o dekoratyviniams augalams nukenčia išvaizda.

Kėnio sodmenys po pavasario šalnų.

Kėnio sodmenys po pavasario šalnų.

Ankstyvųjų rudeninių šalnų metu apšąla ilgiau vegetuojančių augalų lapai, rečiau ūgliai, tačiau rudeninės šalnos augalams ne tokios pavojingos kaip pavasarinės.

Perkeliant augalus iš vieno geografinio regiono į kitą, didžiausias dėmesys skiriamas tų regionų žiemos temperatūrai. Pagal vidutinę ilgametę minimalią žiemos temperatūrą išskiriama 11 zonų (žiūrėti lentelę).

Zonų vidutinė ilgametė minimali temperatūra, C
Zonos Nr. Vidutinė ilgametė minimali temperatūra, C
1 -46 ir žemesnė
2 nuo -46 iki -40
3 nuo -40 iki -35
4 nuo -35 iki -29
5 nuo -29 iki -23
6 nuo -23 iki -18
7 nuo -18 iki -12
8 nuo -12 iki -7
9 nuo -7 iki -1
10 nuo -1 iki 5

Temperaturu zonosLietuvos teritorija patenka į 4, 5 ir 6 zonas.

Introdukuojant augalus zonos laikomos tik orientaciniu rodikliu. Didesnėje teritorijoje paplitusios rūšys gali patekti į daugiau zonų. Mokamojoje literatūroje neretai prie rūšies nurodomas atitinkamas zonos numeris. Tačiau dažnai šis numeris nurodomas skirtingas.

Pagal atsparumą šalčiui ir reiklumą šilumai labiausiai paplitusių rūšių medžius ir krūmus galima suskirstyti į 5 grupes (skliausteliuose zonos numeris):

  1. Labai atsparūs šalčiui: sibirinis maumedis (1-5), paprastasis kadagys (2-6), vakarinė tuja (2-7), drebulė (2-8), plaukuotasis ir karpotasis beržai (2-7), baltalksnis (2-6), blindė, kvapioji tuopa;
  2. Atsparūs šalčiui: paprastoji pušis (3-7), paprastoji eglė (3-8), europinis maumedis (3-6), sibirinis kėnis, juodalksnis (3-7), mažalapė liepa (4-8), paprastasis skroblas (4-8), paprastasis klevas (3-7), amūrinis kamštenis (3-7), baltoji tuopa (4-9);
  3. Mažai reiklūs šilumai: paprastasis ir bekotis ąžuolai (5-8), paprastasis uosis (5-8), didžialapė liepa (5-8), kalninė guoba (5-7), paprastoji vinkšna, paprastasis skirpstas (5-8), mandžiūrinis riešutmedis (5-8), kanadinė tuopa (5-8);
  4. Reiklūs šilumai: juodoji itališkoji tuopa, graikinis riešutmedis, valgomasis kaštainis, baltasis šilkmedis, baltažiedė robinija;
  5. Labai reiklūs šilumai: kedrai (5-9), kiparisai (7-10), eukaliptai (9-10), kamštinis ąžuolas (7-9).

Temperatūra veikia ne tik medžius ir krūmus, tačiau ir jie auginami tankiuose laukų, gyvenviečių ar miestų želdiniuose, o ypač miške, šiek tiek keičia oro temperatūrą. Vasaros karščių metu, miške oro temperatūra iki 5oC vėsesnė, o žiemą iki 4-5oC šiltesnė negu atviroje vietoje.

Tikiuosi, kad dėl temperatūros veiksnių šio straipsnio dėka nebebus prarandami medeliai bonsai kolekcijose ar dekoratyviniuose želdiniuose.

Informacijos šaltiniai:

  1. Navasaitis, Dendrologija,Vilnius, 2008, ISBN 9989-09-286-6,
  2. http://www.gardenweb.com.

Nerijus Smaidžiūnas
Nuotraukos iš Valstybinės miškų tarnybos archyvo

Sorry, the comment form is closed at this time.