Kiekvienas bonsai medelių augintojas privalo mokytis ir tobulėti skaitydamas pateikiamą informaciją internete, knygose ir žurnalų straipsniuose. Tai pats greičiausias ir sąlygininai pigiausias būdas įgauti naujų žinių. Šiais laikais tokios informacijos rasti yra labai paprasta. Vos suvedę žodį „bonsai”, internetinėje paieškoje gausime daugybę specializuotų svetainių ir forumų, kuriuose medžių priežiūra bus aprašoma nuo pačių lengviausių dalykų – pradžiamokslių iki pačių sudėtingiausių technikų pažengusiems. Būtent tokių straipsnių beieškant ir domintis bonsai medelių istorija, pavyko užtikti labai seną straipsnį išleistą iškart po II pasaulinio karo Jungtinių Amerikos valstijų žurnale: „Life“, 1946 m. spalio 7 d. puslapiuose – 87, 88 ir 90. Šiek tiek keista, kad amerikiečiai, praėjus vos metams po II pasaulinio karo, savo spaudoje ėmė spausdinti būtent tokius straipsnius. Šiaip ar taip XX a. viduryje literatūros apie miniatiūrinių medelių auginimą labai trūko, todėl manau, kad beveik prieš 70 metų parašytas straipsnis anglų kalba jus tikrai sudomins.
Norėčiau atkreipti visų dėmesį į tai, kad straipsnyje niekur nenaudojamas žodis – bonsai, nes tai dar visai nauja sąvoka. Ją XIX a. viduryje pirmasis pavartojo vakarietis, anglas – Frank Brinkley. Pavartojęs šią savoką jis rašė, kad daugybė japonų valdžios vyrų, atrado savo pašaukimą auginamose ir vertingose bonsų kolekcijose (apie tai jau rašyta ankstesniame straipsnyje) Kaip matome sąvoka dar nebuvo spėjusi išplisti net praėjus visam šimtmečiui ir XX a. viduryje ji vis dar nebuvo populiari. Apačioje esančioje nuotraukoje matomas bonsai meistro Keibun Tanaka sodas. Manau visi sutiksite, kad jis tikrai milžiniškas ir net šiais laikais tai tikra retenybė, o sodo nuotrauka padaryta 1946 m.
Keibun Tanaka sodas Japonijoje 1946 m.
Straipsnyje aprašoma trumpa šio meistro istorija, o pateikiamoje antraštėje įvardijami japonų miniatiūriniai medeliai. Sakoma, Tokyo miesto prekeivis su įmantria ir rafinuota priežiūra augina medelius, kurių augimas yra stabdomas dėl jų nuostabaus grožio. Jo kolekcijoje 1946 m. buvo maždaug 5000 medelių, iš kurių kai kurie buvo sulaukę net 600 metų amžiaus. Taigi, siūlau ir jums trumpam sugrįžti į 1946 m. ir susipažinti su to laikotarpio bonsai meistru – Keibun Tanaka.
Tai aprašomo straipsnio ištrauka. Iliustracijoje meistras Tanaka švelniai nuvalo lapus nuo grakštaus klevo gyvanančio jau keletą dešimtmečių. Klevo aukštis – 2,5 pėdos (76 cm.) Medis auginamas sekliame vazone.
Japonijoje, kur ariamos žemės labai nedaug, Japonų sodininkai turi praktikuoti savo įgudžius mažose ervėse. Jie savo sodus apsodina su precizika ir tikslumu, ir vietoje daugybės bet kaip susodintų įvairių augalų, sodininkai juos renkasi ir sodina labai atsargiai, kad sodai atrodytų lyg miniatiūriniai. Šis sodininkystės menas tapo populiarus maždaug prieš 600 m., kai sodininkai ėmė auginti mažo mastelio medžius, kad šimtai jų galėtų žydėti viename sode ir netgi būtų įnešami į namus. Viena geriausių miniatiūrinių medelių kolekcijų Japonijoje (1946 m.) priklauso Keibun Tanaka turinčiam maždaug 5000 medelių, kuriuos jis su meile ir rūpesčiu prižūri savo ramiame Tokyo miesto priemiestyje. Medelių augimas buvo specialiai sustabdytas, o kai kurie iš jų jau pasiekė šimtmečius, bet jų ūgis vis tiek nesiekė daugiau trijų pėdų (0,9 m.). Išskyrus jų dydį ir auginimą vazonuose jie visiškai niekuo nesiskiria ir praktiškai identiškai atkartoja normaliai augančių medžių: vyšnių (greičiausiai sakurų), klevų, eglių ir pušų natūralų gyvenimo ciklą.
Ponas Tanaka pradėjo kaupti savo kolekciją prieš 20 metų (1926 m.), gaudamas daugybę savo žaliuojančių deimantų iš šeimų, kurių protėviai praleido ištisas kartas augindami tik vieną medį. Kai kurie iš šių medžių yra 600 metų senumo. Jie labai reti, todėl dažniausiai ir seniausi. Kai kurių iš jų kaina siekia daugiau nei 4000 dolerių (pagal šiandieninę kainą būtų maždaug – 51 000 dolerių – 142 000 lt.) Šie gražiai suformuoti nykštukai reikalauja didžiulio rūpinimosi, bet kantrybė yra ta savybė, kurios japonams niekada netrūko. Kai ponas Tanaka pabando patobulinti natūralų medelių šakelių išdėstymą suvieluodamas juos naujam stiliui, tai jis pasiryžęs laukti penkis ar šešis metus kol pagaliau pamatys savo darbo rezultatus.
Nuotraukose trys medžiai: (1) 150 metų sulaukusi kriaušė įvertinta 200 dolerių. (1946 m., šiandien būtų – 2 560 dolerių); (2). 150 metų sulaukęs klevas tik 76 cm. Aukščio, (3) Klevas, sulaukęs 50 metų senumo.
Nuotraukose trys medžiai: (1) Vyšnia kuri prieš šimtmetį buvo tik sodinukas, (2) Baltai žydintis jaunas medelis, (3) 300 metų pušis įvertinta 2000 dolerių (1946 m.) šiandien būtų 25 000 dolerių.
Nuotraukose trys medžiai: (1) 300 metų pušis su susuktu kamienu, (2) Klevas susuktas į keistą, ilgą formą, (3) Ši 500 metų pušis įvertinta 2000 dolerių (1946 m.) šiandien būtų 25 000 dolerių.
Iškarpoje matome medelį augantį ant akmens, medelį su didžiuliu nebariu ir ką tik iš vazono ištrauktą klevo šaknyną.
Apačioje nurodyta to paties straipsnio iškarpa pateikia patarimus patiems amerikiečiams. Antraštė sako, kad su pakankamai kantrybės medelius auginti gali visi. Grožis kurį ponas Tanaka pasiekia su miniatiūriniais medeliais gali būti atkartojamas kiekvieno turinčio pakankamai kantrybės ir gyvenančio bet kurioje pasaulio vietoje. Sakoma, kad miniatiūrinis medelis net galėtų aukti Brooklyne (JAV). Japonai nukerpa sodinuko šaknis iki kelių colių. (1 colis – 2,54 cm.), pasodina medelį vazone, laisto bent kartą per dieną ir kartais geni šakeles. Kartą per du metus šaknys trumpinamos iš naujo. Šakų dizainas pasiekiamas suvieluojant šakeles į norimą poziciją kol medelis dar jaunas.
Ištrauka iš straipsnio
Aurimas Palaima
Sorry, the comment form is closed at this time.