Turbūt niekam nereikia pristatinėti medėjančiojo storlapio (Crassula ovata), tai dažnai auginamo pas mus kambariuose. Jei oras šiltas ir sausas, substrate maisto medžiagų pakanka, o laistymas ne gausus bet sistemingas, šie augalai per keletą metų netrunka užaugti iki įspūdingų dydžių. Sustorėjęs kamienas ima panašėti į suaugusio medžio, o karpomų šakų lapai susmulkėja – pats augalas ima atrodyti senas.
Dažniausiai šie augalai nėra statomi į matomiausiais kambario vietas, o papuošia kokį kampą, kur ramiai ir netrukdomai auga metų metus. Auginami jie ir biuruose, nes gali pakęsti užmaršius laistytojus, neblogai auga ir netręšiami, retai persodinami.
Jeigu po keleto auginimo metų jūs staiga suprasite, kad augalas „peraugo” ir yra jums per didelis, pasidarykite iš jo „kambarinį” bonsą. Tai ne sunku. Skaityti toliau: Medėjantysis storlapis – dar vienas „kambarinis” atvejis
Stimbriai, aralijos (Polyscias) paplitę Afrikoje, Ramiojo vandenyno salose. Natūraliai užauga iki 10 m. aukščio medžiai.
Mirtos (Myrtus) – maža augalų gentis, kurioje tėra dvi rūšys Myrtus communis L. ir Myrtus nivellei Batt. & Trab.
Vienas iš parametrų, apibrėžiančių augalo rūšį ar augalų grupę, kompoziciją yra aukštis nuo dirvožemio ar substrato paviršiaus. Beveik visuose žinynuose rasime „užauga iki”, „siekia tiek ir tiek metrų aukštį”. Visi šie skirstymai dažniausiai naudojami apibrėžiant augalo rūšies habitą (išvaizdą) natūraliomis sąlygomis.
Kartais paprastą ir nelabai išvaizdų medį gali pagyvinti neįprasta, originali detalė, aksesuaras, netradicinis požiūris ar sprendimas. Viena iš tokių galimybių suteikti bonso kompozicijai savotiško šarmo – akmens ar uolienos įkomponavimas, augalo „pasodinimas” ant akmens.
Nors tiek istorikai, tiek archeologai randa vis naujų bonsų atsiradimo įrodymų, faktų, bylojančių apie jų paplitimą, auginimo raidą bei tradicijas, vis gi šios kultūros atsiradimas netruko būti apipintas legendomis, įvairiais būtais ir nebūtais pasakojimais. Atsiradę kaip mini-peizažo dalis, jau nuo senų laikų bonsai kaip auginimo kultūra paplito ir vystėsi skirtingose, pakankamai izoliuotose valstybėse, veikiami jų kultūrų. Užgimusi Kinijoje, čia besivystydama savarankiškai ir toliau, perėjo šios valstybės sienas – pateko į Japoniją, Tailandą, Vietnamą, kitas šio regiono šalis, o dar vėliau – Europą ir kitus kontinentus. 
Kalbant apie bonsus, labai dažna tema „nuo ko pradėti?”. Ir čia galima išgirsti visokiausių nuomonių, išvedžiojimų, pagrindimų. Vieni įsitikinę, kad geriausia nuo sėklos – tada gali stebėti savo augintinį nuo pat jo gimimo (sudygimo). Kiti gi tvirtina, kad tam reikia labai daug laiko, kad neapsimoka tiek laukti – geriau įsigyti (nusipirkti, išsikasti gamtoje) jau paūgėjusį medį ir jį toliau formuoti. Kiekviena nuomonė yra savaip teisinga, kiekviena galbūt tinka skirtingų charakterių žmonėms, tačiau diskusijos apie pradžią neturėtų likti vien diskusijomis. Taigi, pradėti reikia! Ne taip svarbu nuo ko konkrečiai, svarbu – pradėti… 
Pamažu tampanti tradicija – savaitgalio popietė Juodšiliuose, kurios metu formuojamas vienas ar kitas medelis. Jokios registracijos, kokių dalyvio mokesčių. Įrankiai ir priemonės „‘suneštiniai”. Medeliai – tie, kurie po ranka.