Nuostabi, jau trečius metus besitęsianti, tradicija – vienos yamadorių paieškos turi būti už Lietuvos ribų. Pirmi kartai buvo Vengrijoje: 2024 metais, vadovaujant Peteriui, ieškojome geltonžiedžių sedulų (Cornus mas), 2025 – kvapniųjų slyvų (Prunus mahaleb). Kelionė iki Vengrijos pietinės ar centrinės dalių trunka daugiau nei 19 valandų, bet atsivežus ir pasodinus trofėjus, visi kelionės vargai atsiperka su kaupu.
Kadangi išvykti reikia 2-3 nakties, pusryčiai jau Lenkijoje. Kaip tik prieš pat Varšuvą yra gera vieta tinkamoje autostrados pusėje – Orlen degalinė ir viešbutukas Gościnny Gaj, kur už 10 eurų galima sočiai, skaniai ir sveikai pavalgyti, išgerti geros kavos. Google žemėlapiuose ši vieta pažymėta. Rekomenduoju.
Nuo praeitų metų į maršrutą įjungiama ir kokia nors bonsų vieta – sodas, centras. Jau kelis kart man teko lankytis Bonsai Museum Isabelia. Puikūs įspūdžiai, nerealiai išpuoselėti medžiai, mistinė vieta nedideliame miestelyje
Šiais metais nutarėme taip toli nevažiuoti, o ir Peterio laukiam Lietuvoje. Čia tikrai yra rūšių, kurių niekur daugiau Europoje nerasi, ir kurios labai tinka bonsų kultūrai. Taigi, sutrumpinę kelionę iki dešimties valandų, patraukėme į rytinę Čekijos dalį. Dar kartą norėtųsi atkreipti dėmesį, kad ruošinių paieškai svarbu pasirinkti tinkamą vietą, jų ieškoti nevalia saugomose teritorijose, gerbiant privačią nuosavybę. Todėl vietinis vadovas ir gidas yra labai svarbus ekspedicijos dalyvis. Šiais metais juo tapo Jokūbas. Apsistojome Rožnov pod Radhoštěm miestelyje, kur aplankėme Bonsai Moravia sodą. Sodo šeimininkas Lukas detaliai papasakojo apie kūrimąsi ir ateities vizijas.
Abi dienas iki paieškų vietų kelionės truko apie valandą. Pirmą dieną yamadoriavome Slovakijoje, žemės ūkio krašte. Iš siauro kalnų keliuko prisiparkuoti sustoję šalia bičių vagonėlio, nebeveikiančio dolomito karjeto pakraštyje. Karjeras, skirtingai nuo daugumos Lietuvos nebeekspuatuojamų karjerų, neprišiukšlintas. Nors taip pat, kaip ir Lietuvoje, pavieniai žygeiviai, motociklininkai ir keturratininkai zujo pirmyn atgal. Rastos rūšys – karjerą bandantys apaugti trakiniai klevai, geltonžiedės sedulos, kanopinių žvėrių suformuotos slyvos.
Tądien prie mūsų prisijungė ir Jokūbo draugas Martynas, kurio bonsų sodą kalnų miestelyje Vsetine aplankėme po žygio.
Antroji diena jau šiauriau nuo Rožnovo, pačiame šiukšlyno pakraštyje, rekultivuojamoje zonoje. Dygiosios slyvos (Prunus spinosa) ir tos pačios geltonžiedės sedulos. Taip pat apėjome vieną iš regiono ežerų, kur anksčiau lankydavosi vien žvejai ir buvo vietomis nepraeinami šabakštynai. Tačiau per keltą metų aplink ežerą sukurta rekreacinė zona, pasodinti želdiniai, išasfaltuoti bėgimo takai – zona tapo yamadoriavimui netinkama ir nenaudotina. Nors kartais pasijusdavai visiškoje gamtos stichijoje, netikėtai aptikęs kritusį ir kažkieno apėstą elnią.
Dvi dienos pralekia labai greitai. Tačiau ilgiau yamadoriaujant iškyla kita problema – kaip sutalpinti trofėjus. Mus lydėjusi ir labai energingai aplinką tyrinėjusi Gaja į priekį važiavo karališkai, įsitaisiusi per pusę užpakalinės sėdynės. Atgalios teko pasispausti ir pramiegoti ant grindų už vairuotojo sėdynės. Bet dvi dienas išsilaksčiusi, ji tam neprieštaravo.
Šįkart grįžę dar kažkaip suspėjome ir susodinti medžius.
Dar kartą nuoširdus ačiū Jakubui už mūsų šefavimą abi dienas, o Martynui ir Lukui už šiltą priėmimą savo soduose.
Kas kitais metais?
Jogaila Mackevičius
Jogailos Mackevičiaus, Donato Šilkaičio, Tado Viparto nuotraukos