Gru 262022
 

Trečia dalis

Pirmosios saugomos teritorijos

Dangų remiančios pušys Kiauneliškio gamtiniame rezervate. Tai viena pirmųjų saugomų teritorijų Lietuvoje

Daugelis žino, kad pirmoji Lietuvoje įkurta saugoma teritorija buvo Žuvinto rezervatas. Tačiau tuo pačiu metu, 1937 m., buvo įkurti dar du rezervatai – Kiauneliškio ir Kamšos. Kamšos miškas, esantis šalia Kauno, šiandien turi botaninio-zoologinio draustinio statusą, o Kiauneliškio sengirės, esančios Labanoro girioje, apsaugos statusas ir saugomas plotas keitėsi daug kartų. Po karo 1948 m. Kiauneliškio sengirė įgavo medžioklės draustinio statusą, siekiant apsaugoti kurtinių populiaciją. Tai pačiais metais ši teritorija paskelbta Labanoro (Kiauneliškio) medžioklės rezervatu. Jame uždrausta medžioti ir vaikščioti ne keliais. 1951–1960 m. Kiauneliškio sengirė įėjo į milžinišką Labanoro–Žeimenos–Baronavos medžioklės draustinį, kuris apėmė faktiškai pusę Labanoro girios. 1951 m. Lietuvoje buvo įkurti net 149 medžioklės draustiniai. Medžioklės draustiniai buvo įsteigti laikinai, tik dešimčiai metų, kad per tą laiką atsikurtų per karą nuniokota fauna. Vėliau vietoj medžioklės draustinių pradėti steigti nuolatiniai gamtiniai draustiniai.

Nuolatiniai draustiniai Labanoro girioje buvo įsteigti per du etapus – 1960 ir 1974 m. Pirmiausia 1960 m. buvo įsteigtas Lakajų landšaftinis draustinis, sudaręs dabartinio Labanoro regioninio parko pagrindą. Šis draustinis buvo daug didesnis nei dabartinis Lakajų kraštovaizdžio draustinis, ypač išplėstas 1969 m. Be Juodųjų ir Baltųjų Lakajų, jis apėmė visą ežeryną nuo Bebrusų ir Luokesų ežero, esančių šalia Molėtų miesto, iki Alnio ežero, siekiančio Labanorą. Lakajų landšaftinis draustinis turėjo ir rezervatinę zoną, į kurią įėjo Kertuojų, Išnarų, Juodųjų Lakajų ežerai. Tai leido iki šių dienų išsaugoti itin vertingus šios girios dalies pušynus. Vyriausio amžiaus medynas kertinės miško buveinės pavidalu saugomas prie Juodųjų Lakajų kranto ir jam jau 220 metų. Landšaftinių draustinių nuostatai draudė be ypatingo reikalo kirsti mišką. Tokiam veiksmui reikėjo gauti Gamtos apsaugos komiteto leidimą. Žinoma, šiai girios daliai sovietmečiu pasisekė tik dėl to, kad prie Juodųjų Lakajų buvo įkurta Antano Sniečkaus vila, o visa vadinamoji rezervatinė zona buvo skirta komunistų partijos grietinėlės pramogai. Kad A. Sniečkui būtų įmanoma kateriu praplaukti itin sekliame, bet labai žuvingame Kertuojų ežere, prie Kertuojos upės buvo pastatyta užtvanka, kuri per parą ežero lygį pakeldavo visu metru. Tokiu būdu būdavo užtvindomas visas Kerijos miškas ir ežeras metai iš metų buvo teršiamas iš miško išplaunamomis organinėmis medžiagomis. Vanduo pasidarė drumstas, ėmė nykti vertingosios žuvys. Ežerą liautasi tvenkti tik nepriklausomybės metais.

Prie aukščiausios Lietuvos pušies (44 m) Kiauneliškio sengirėje

1960 m. Labanoro girioje buvo įkurti dar keli draustiniai: Urkio ornitologinis, Stirnių botaninis, Kanio raisto botaninis-zoologinis ir Baranavos botaninis-zoologinis. Pastarasis buvo didžiausias ir apėmė didžiąją Baranavos miško dalį, kurio istorija aprašyta ankstesniame skyriuje.

1974 m. įsteigti dar keli draustiniai. Tai Žeimenos ichtiologinis, apimantis ir Lakajos bei Peršokšnos upes, Maldžiūnų landšaftinis, Snieginio botaninis draustinis-spanguolynas, Krakinio botaninis draustinis-spanguolynas ir Beržaloto botaninis draustinis-spanguolynas.

Visi šie sovietmečiu įkurti draustiniai 1992 m. įėjo kaip atskiros draustinių zonos į naujai įkurtą Labanoro regioninį parką. Baranavos botaninis-zoologinis draustinis buvo pervardytas į Antaliedės botaninį-zoologinį draustinį. Dalis jo teritorijos atiduota Luknelės hidrografiniam draustiniui ir naujai suformuotam Girutiškio gamtiniam rezervatui (prijungus Beržaloto pelkę). Urkio ornitologinis draustinis dėl išnykusių kadaise jame saugotų vandens paukščių kolonijų, pervadintas į Urkio telmologinį (pelkių) draustinį. Snieginio ir Krakinio draustiniai-spanguolynai pervadinti į telmologinius draustinius, o Stirnių botaninis draustinis panaikintas.

Įkūrus Labanoro regioninį parką, Labanoro giria pasipildė keliolika naujų telmologinių, kraštovaizdžio, hidrografinių, geomorfologinių draustinių, bet miškų ūkinė veikla, skirtingai negu sovietmečiu, juose menkai ribojama.

Labanoro girios laukinė gamta

Kaip savo knygoje „Labanoro girioje“ mini gamtos fotografas ir girininkas Jonas Barzdėnas (Barzdėnas, 2006), Labanoro giria gali pasigirti išties įvairia gamta. Joje aptinkama apie 40 rūšių žinduolių, 170 rūšių paukščių, 700 rūšių induočių augalų. Labanoro giria visais laikais garsėjo kaip vilkų buveinė. Čia kasmet gyvena 3–4 jų šeimos. Neretai aptinkami ir lūšies pėdsakai. Kas kelerius metus girioje apsilanko ir rudasis lokys. Nors paskutinis lokys Labanoro girioje (prie Aiseto ežero) buvo sumedžiotas 1900 m. (pagal Mozūriškės k. gyventojo A. Stundžios liudijimą), neišnyksta viltis, kad šie didingi girios gyvūnai vėl taps nuolatiniais girios gyventojais.

Vėjalandė šilagėlė – Labanoro girios simbolis, ilgą laiką buvęs pirmojoje regioninio parko emblemoje

Labanoro giria yra pagrindinė ir kurtinių, erelių žuvininkų, žvirblinių pelėdų, lutučių, tripirščių genių, pilkųjų meletų, juodakaklių narų ir kitų retų paukščių buveinė. Iš retųjų augalų paminėtina vėjalandė šilagėlė, kuri puošė pirmąją Labanoro regioninio parko emblemą. Kiekvieną balandį šimtai šių puošnių gėlių padabina pakeles ir senus, išretėjusius pušynus. Girios miškuose, pelkėse, pievutėse aptinkama iki 30 rūšių gegužraibinių augalų, populiariai vadinamų laukinėmis orchidėjomis.

Dar prieš 20 metų lūšis buvo retas svečias Labanoro giriose, o dabar tai – nuolatinė grios gyventoja

Biologinė įvairovė neatsiejama nuo labai skirtingo tipo natūralių buveinių, kurių dauguma yra europinės svarbos, gausybės. Mokslininkai čia inventorizavo didelius plotus vakarų taigos, pelkinių miškų, žolių turtingų eglynų, kerpinių pušynų, aktyvių aukštapelkių ir kitų natūralių buveinių, kurios saugomos visoje Europoje.

Deja, dėl intensyvios ūkinės veiklos nuolat mažėja tiek natūralių buveinių, tiek miško paukščių ir retų augalų rūšių, todėl saugomos teritorijos šiandien kaip niekad svarbios siekiant išsaugoti biologinę įvairovę.

Labanoro girios juodalksniai užauga stori kaip ąžuolai. Čia prie Peršokšnos upės stūksantis juodalksnis (Gumbulis), kuriam jau apie 200 metų

Prie gamtos nykimo prisideda ir klimato kaita. Dėl stiprių audrų kasmet žūsta dešimtys hektarų miško. Nukenčia ir medžiai senoliai, įtraukti į gamtos paveldo sąrašą. Per pastarąjį dešimtmetį vėjai sunaikino Mozūriškės liepą, Gaigalinio kadagį, nuniokojo Lūšnios pušį. Bet dar liko tokie unikalūs saugomi medžiai kaip Peršokšnos piramidinė eglė, juodalksnis Gumbulis, Januliškio maumedžiai ir, žinoma, storosios pušys: Argirdiškės, Baltagalio, Pabaltės, Didžioji, Aukščiausioji (Kiauneliškio sengirėje) ir kitos.

Labanoro girios ateitis

„Per keturiasdešimt metų aplankiau visas Lietuvos girias ir niekur neradau tiek tyro oro, švaraus vandens kaip Labanoro girioje“, – savo knygoje „Girių prieglobstyje“ rašė miškų ūkio ministras Algirdas Matulionis (Matulionis, 1978). Toliau jis tęsė: „Meilės žemei, miškams, gimtinei mes negalime neigti. Nuo čia prasideda žmonių gyvenamosios aplinkos, gimtinės grožio išsaugojimas. Labanoro ir Ažvinčių girios su savo ežerais yra labai puošnus ir brangus mūsų respublikos kampelis.“

Už tai Labanoro girią vertina poilsiautojai iš visos Lietuvos: skaidrūs ežerai, apsupti senų pušynų ir grynas oras. Nuotraukoje – Juodųjų Lakajų ežero pakrantė Ščiūrio rage

Toje pačioje knygoje jis leidžiasi į polemiką apie sengires. Kiek jų reikia? Pasirodo, jau tada žmonės reikalavo išsaugoti kuo daugiau sengirių, bet miškų ūkio ministras, kaip atstovaujantis ir gamybininkus, laviravo tarp abiejų pusių ir manė, kad 1500 ha sengirių Lietuvai yra užtektinai. Būtent toks senesnių nei 150 metų miškų plotas buvo deklaruojamas tuo metu. Širdyje ministras vis dėlto buvo miško, gamtos pusėje. Mes tą žinome, nes jis artimai bendraudavo su Labanoro girios vietos gyventojais. Lakajos girininkijoje Algirdas Matulionis turėjo atskirą kambariuką, kur atvykdavo „komandiruotis“. Kadangi Lakajos girininkijos miškai daugiausia priklausė landšaftiniam draustiniui, tai saugojo šio draustinio pušis kaip savo akį. Buvusi Lakajos girininkė Irena Danilevičiūtė prisimena, kaip Algirdas Matulionis nuogąstavo dėl miškų ateities. „Kas bus, kai į mišką pradės važiuoti traktoriai?..“ – nerimavo jis. Tuo metu dauguma darbų miškuose buvo atliekama arklių jėgos pagalba, tad miškas iš tiesų buvo kertamas taip, kad jis to net nepajusdavo. Būdamas miškininkas, A. Matulionis leisdavo sau pačiam nužymėti medžius, tinkamus kirsti. Pasiimdavo kirvuką, eigulį ir žymėdavo – pirmiausia kur kokį kreivą, užstelbtą, džiūstantį. Jei kirtavietėje rasdavo apibrozdintų medžių, tai už tą teritoriją atsakingam eiguliui sumažindavo atlyginimą.

Iki nepriklausomybės pradžios miškų kirtimo norma Lietuvos miškuose buvo bemaž tris kartus mažesnė. Kadangi Labanoro girioje jau tada buvo daug saugomų teritorijų, tai čia kirtimo apimtys būdavo išties mažos. Tų laikų spaudoje rašoma, kad, tarkim, Januliškio girininkijoje kasmet būdavo pasodinama iki 7 ha miško, vadinasi, tiek ir kertama. Bendras girininkijos plotas – 4000 ha.

Iki dabartinių laikų Labanoro giria buvo kertama tik pagal poreikį, o ne pagal prieaugį. Nebūdavo tokio tikslo – panaudoti 70 ar 90 % medienos prieaugio, nes jį suskaičiuoti buvo neįmanoma. Ir dabar tai apskaičiuojama su didele paklaida. 2009 m. buvo patvirtinta nauja miškų kirtimo normos apskaičiavimo metodika, pagal kurią per 15 metų turi būti panaudota tai, kas sovietmečiu miškininkų buvo sutaupyta. Kadangi vyrauja plynieji miško kirtimai, tai po jų miškus tenka atsodinti, o pasodintas miškas savo gamtine ir kraštovaizdžio verte labai nusileidžia natūraliam. Taip vis daugiau natūralių miškų Labanoro girioje pakeičiama sodintais, monokultūromis. Gelbsti tik tai, kad nuolat griežtėja požiūris į europinės svarbos miškų buveines. Be to, daugėja ir kertinių miško buveinių (mikrorezervatų), nes pagal naujus tarptautinio miškų ūkio sertifikavimo reikalavimus (FSC) privaloma neliečiamais palikti nebe 5, o 10 % miškų (vadinamieji reprezentaciniai plotai).

Lietuvoje bemaž pusė miškų yra privatizuota, dėl to padidėjo jo naudojimas medienai. Tačiau Labanoro girios didesnė dalis (priklausiusi Baranavos dvarui) dėl aukščiau paminėtų istorinių priežasčių atiteko valstybei. Nors Labanoro giria antras pagal dydį miško masyvas Lietuvoje (po Dainavos girios), čia yra didžiausias valstybinių miškų masyvas. Dėl to susidaro palanki situacija spręsti tolesnius girios klausimus taip, kaip pageidauja visuomenė, nes valstybiniai miškai yra visos visuomenės turtas.

Užbaigti norisi A. Matulionio žodžiais, kurie galbūt kada nors išsipildys: „Nemanykime, kad nacionaliniuose parkuose, rezervatuose, draustiniuose kažką saugosime, o kitur turėsime laisvas rankas. Reikia visoje respublikoje saugoti sveiką ir gražią žmogaus gyvenamąją aplinką, natūralios gamtos kampelius, taupyti jos turtus.“

Literatūra

  • Balčiūnas J., 2000: Pilkapynų žvalgymas Rytų Lietuvoje. Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1998 ir 1999 metais. – Vilnius.
  • Barzdėnas J., 2006: Labanoro girioje. – Kaunas.
  • Brazauskas V., Misius K., 2007: Labanoras. Visuotinė lietuvių enciklopedija, XI. – Vilnius. – https://www.vle.lt/straipsnis/labanoras-1/).
  • Brukas A., Žygelis D., 2007: Labanoro-Pabradės giria. Visuotinė lietuvių enciklopedija, XI. – Vilnius. (straipsnis internete: https://www.vle.lt/straipsnis/labanoro-pabrades-giria/).
  • Gaidamavičius A., Petrauskienė A., 2018: Mindūnai kviečia. – Vilnius.
  • Gaidamavičius A., Stančikaitė M., Kisielienė D., Mažeika J., Gryguc G., 2011: Post-glacial vegetation and environment of the Labanoras Region, East Lithuania: implications for regional history. – Geological Quarterly, 55 (3): 269–284.
  • Global Nature Fund, 2004: Living Lakes – The international Network. – https://www.globalnature.org/en/living-lakes/europe/labanoras [žiūrėta 2022 04 14].
  • Matulionis A., 1978: Girių prieglobstyje. – Vilnius.
  • Navasaitis M., Ozolinčius R., Smaliukas D., Balevičienė J., 2003: Lietuvos dendroflora. – Kaunas.
  • Remeika K., Gečiauskas G., Grigoraitis V., Remeikis T., 2003: Lietuvos partizanų Vytauto apygardos Tigro rinktinė. 1945–1950. Dokumentų rinkinys. – Vilnius. – https://www.archyvai.lt/download/19687/tigro-rinktine.pdf.
  • Švenčionis P., 2022: Januliškis: dvaro istorija (nuo valsčiaus iki girininkijos). – Švenčionių kraštas, Nr. 4–7.
  • Мельников М. А., 1912: Царица матушка в лесах Лабанарского лесничества накануне Преображения Господня 1910 года. – С. Петербург.

Andrejus Gaidamavičius
Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcija

Straipsnis publikuotas savaitraštyje „Šiandien”, 2022, Nr.9-13

Sorry, the comment form is closed at this time.