Labanoro giria – jau 12 000 metų gyvuojantis žaliasis Lietuvos smaragdas (3)

Antra dalis

Padalyta istorija

Žiedadulkių tyrimai parodė, kad per visą 12 000 metų Labanoro girios gyvavimo laikotarpį, ji niekada nebuvo iškirsta. Net ir blogiausiais laikais (tarpukaryje), rytinė jos dalis vis dar stūksojo mažai paliesta.

Labanoro vardo paminėjimą randame jau karaliaus Jogailos rašte, kuriame jis Vilniaus vyskupui padovanojo Labanoro ir Molėtų kaimus (Brazauskas ir Misius, 2007). Savaime suprantama – ir su visais aplinkui esančiais miškais. Tai buvo 1387 m. Būtent šie metai laikomi Labanoro ir Molėtų „gimtadieniu“, nors pats Labanoro vardas buvo paminėtas ir 14 metų anksčiau – Livonijos ordino žygių aprašymuose. Nuo to Jogailos dovanojimo rašto visa Labanoro girios istorija padalyta į dvi dalis. Šiaurinę girios dalį iki 1811 m. valdė Vilniaus vyskupija, o pietinė priklausė Dubingių kunigaikštystei (Radviloms). Net ir tarpukaryje giria buvo padalyta – pietinė jos dalis buvo okupuota Lenkijos.

Apie Vilniaus vyskupijai priklausančią Labanoro girios dalį tyrinėjimų atlikta mažai. Carinės Rusijos laikais ši dalis buvo valdoma Labanoro urėdijos, kurios būstinė buvo Kuktiškėse (dabar Utenos r.). Labanoro urėdija driekėsi iki pat geležinkelio Varšuva–Sankt Peterburgas. 1912 m. buvo išleista atskira knyga, kurioje aprašyta, kaip Rusijos carienė ir Danijos princesė Dagmara Marija Fiodorovna keliavo traukiniu iš Sankt Peterburgo į Varšuvą ir pro vagono langą pamačiusi Labanoro girios grožį liepė sustabdyti traukinį, išlipo pasivaikščioti su visa kunigaikščių ir grafų svita. Metais vėliau toje vietoje, prie Pakretuonės, buvo pastatytas obeliskas (МЕЛЬНИКОВ, 1912).

Pietinė Labanoro girios dalis (dabar Švenčionių r.) nuo seno priklausė Dubingių kunigaikščiams, kurie čia valdė Baranavos (Januliškio) medžioklės dvarą. Nuo to ir kilo Baranavos miško (kartais vadinto Baranavos giria) pavadinimas.

Baranavos (Januliškio) dvaro istoriją, remdamasis archyvine medžiaga, išsamiai ištyrinėjo ir laikraštyje „Švenčionių kraštas“ pateikė miškininkas ir istorikas Romutis Matkevičius (pasirašydamas Petro Švenčionio vardu). Lietuvos ir užsienio archyvuose jis rado ir ištyrinėjo tūkstančius dokumentų apie šį kraštą. Remdamasis rastais duomenimis, jis nustatė, kad iki 1526 m. pietinę Labanoro girios dalį, kartu su Baranava, valdė Narbutai, vėliau – Radvilos. Būtent Radvilų giminės archyvuose randama pirmų istorinių žinių apie vietos žmonių santykį su giria. Dubingių kunigaikščiai Radvilos stengėsi tausoti girią tiek LDK, tiek carinės Rusijos laikais. Bet buvo istorinių momentų, kai į svetimas rankas perėjęs Radvilų turtas buvo imtas grobstyti (Švenčionis, 2022).

1652 m. liepos 12 d. Boguslavo Radvilos nurodymu sudaromas Dubingių kunigaikštystės su Baranavos traktu inventorius. Jame išvardytos ir pirmosios girios gyvenvietės, tokios kaip Prūdiškės, Judeniškė, Fedoriškės ir kt. Girininku Baranavoje buvo Juozapas Daunoravičius ir gyveno jis Fedoriškėse. Baranavos girios fondas buvo gana didelis ir mediena buvo naudojama Radvilų rūmų statybai Vilniuje. Po tėvo Boguslavo Radvilos, paskutinio Biržų linijos LDK magnatų giminės atstovo, mirties Dubingius ir Baranavą paveldėjo jo dukra Liudvika Karolina Radvilaitė (1667–1695). L. K. Radvilaitė instrukcijoje savo ekonomams nurodė pastatyti karčemą Baranavoje prie lentpjūvės, Baranavos girioje neleisti niekam apsigyventi jos tankmėje, savavališkai kirsti medieną, drausti piemenims arti miško kurti laužus. Už meškų, briedžių, lūšių medžiojimą girioje buvo nustatytos baudos, o bebrų gaudymas iš viso uždraustas. 1686 m. instrukcijoje Baranavos girininkui Petrui Daunoravičiui nurodyta saugoti mišką, niekam be leidimo neleisti medžioti, o sugavus ką nors miške su šunimi ar šautuvu – viską atimti ir informuoti Dubingių seniūną. Po L. K. Radvilaitės mirties visas turtas perėjo jos mažametei dukrai Elžbietai Augustei (1693–1724). 1703 m. Dubingius ir Baranavą užgrobė Inturkės seniūnas ir būsimasis LDK vėliavininkas Mykolas Jonas Tyzenhauzas. Per trejus „okupacijos“ metus giria buvo nusiaubta (iškirsta nemažai miško, nusiaubta lentpjūvė, neteisėtai medžioti briedžiai ir meškos). Kaip rašė Livonijos arklininkas ir revizorius Kazimieras Gedgaudas, 1707 m. Tyzenhauzai nualino Dubingių kunigaikštystę, išgrobstė girią ir padarė dvarui daugiau kaip 300 tūkst. auksinų žalą. Net iki 1730 m. šių valdų globos klausimu buvo visiškas chaosas, kol jos neperėjo į Mykolo Kazimiero Radvilos Žuvelės (1702–1762), būsimojo Vilniaus vaivados, rankas (Švenčionis, 2022).

Po Abiejų Tautų Respublikos padalijimo dalis Radvilų valdų liko Austrijoje-Vengrijoje, o didžioji – Rusijos imperijoje. Visą Rusijos imperijoje buvusį Radvilų turtą paveldėjo Stefanija Radvilaitė (1809–1832), kuri, caro Aleksandro I spaudžiama, 1828 m. ištekėjo už grafo Liudviko Vitgenšteino, tuo metu buvusio caro adjutantu, su kuriuo vėliau gyveno Verkių dvare. Mirus Radvilaitei visas turtas, taip pat ir Baranavos dvaras (tuo metu jau vadintas Baranavos medžioklės dvaru), atiteko grafui L. Vitgenšteinui. Vitgenšteinų dvarams administruoti buvo įkurta Vyriausioji dvarų valdyba, o Baranavos medžioklės dvare tvarkėsi šios valdybos Miškų skyrius.

Apie 1848 m. Baranavos medžioklės dvaras galutinai tapo Petro Vitgenšteino (1831–1887) nuosavybe. Romučio Matkevičiaus rastuose archyviniuose dokumentuose pažymėta, kad Petro Vitgenšteino vyriausiasis girininkas Karlas Arendtomas 1865 m. buvo sudaręs sandorį su Vilniaus pirkliu Judeliu Apatonu, kuriam buvo parduotas nemenkas kiekis apvalios ir lentpjūvėje supjautos medienos. Mediena iš Vitgenšteinui priklausiusios Baranavos dačios (Baranavos pagirininkijos) sėliais buvo plukdoma į Lukiškėse stovėjusią medienos parduotuvę.

Petras Vitgenšteinas dar 1886 m. pardavė beveik visą Baranavą Vilniaus dūmos nariui ir Vilniaus valdybos nariui žydui Šefteliui Kliačko. Nors carinė Valstybinė miškų tarnyba kontroliavo ir privačius miškus ir neleisdavo juos savavališkai kirsti, daug miškų buvo pasiekę savo brandą ir naujieji dvaro šeimininkai susižėrė neblogus pinigus. Buvo kertama gana didelėmis biržėmis ir 1891 m. plane pažymėta daug plynių (iškirsto miško biržių) palei Lakajos ir Žeimenos upes (Švenčionis, 2022). Iš to laikotarpio yra likęs paminklas – akmenimis grįsta įkalnė šalia Juodųjų Lakajų ežero, kurią, anot vietinių, liepė išgrįsti žydas (tikriausiai tas pats Šeftelis Kliačko kad arkliai lengviau užtemptų pilnus medienos vežimus.

XX a. pradžioje labai sustiprėjo antisemitinės nuotaikos carinėje Rusijoje. Kliačkų giminė, bijodama valdžios priemonių jų turto atžvilgiu, suskumba dvarą parduoti. 1908 m. jį nuperka valdininkas iš Maskvos Vasilijus Androščiukas. Kaip tik tuo metu dvaro valdomų miškų plotas ima mažėti. Dalis miškų už mokestines skolas valstybei ir atitenka valstybei. Jie priskiriami Švenčionių girininkijai (tuo metu girininkija buvo urėdijos atitikmuo).

1915 m. kaizerinė Vokietija užėmė kraštą. Vokiečiai greit įsikūrė Baranavos medžioklės dvare ir greit organizavo miškų kirtimą bei lentpjūvės darbą. Dvaro šeimininkas liko Rusijoje. Šeimininkavo vokiečiai. Dabar sunku atsakyti, kiek miškų iškirto vokiečiai, bet, pasak Romučio Matkevičiaus, svetimo miško jie tikrai negailėjo. Yra paskaičiuota, kad vokiečiai per nepilnus trejus metus iškirto šešerių metų kirtimo normą. Daugiausia kirto prie kelių ir upių, nesilaikydami miškų kirtimo taisyklių. Buvo iškirsti didžiuliai miško plotai. Lentpjūvėje dirbo vietiniai, o apsaugą vykdė vokiečių lauko žandarai.

Pasibaigus karui nuo 1919 m., su nedidele pertrauka, įsitvirtina Lenkijos okupacinė valdžia. Nustačius demarkacinę liniją tarp Lenkijos ir Lietuvos, dalis Baranavos medžioklės dvaro miškų atitenka Lietuvai. Lietuvos pusėje likę miškai atiteko valstybei ir įėjo į Labanoro urėdijos sudėtį. Lenkijos pusėje likusią dvaro dalį paveldėjo Vasilijaus Androščiuko sūnus Bazilijus. 1928 m. duomenimis, Baranavos medžioklės dvaras turėjo 7003 ha miškų ir žemių.

Artėjant Antrajam pasauliniam karui Baranavos (Januliškio) dvaras dar ėjo iš rankų į rankas, buvo vis parduodamas bei dalijamas, bet per karą visi savininkai iš Lietuvos pabėgo. 1939 m. lapkričio 1 d. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro įsakymu įsteigiama Švenčionėlių miškų urėdija, o jos urėdu skiriamas Labanoro miškų urėdijos urėdas Vladas Štuikys. Tuo pačiu įsakymu įsteigiamos 5 girininkijos: Januliškio, Žeimenos, Kaltanėnų, Ignalinos ir Švenčionėlių. Januliškio girininkijos girininku paskiriamas Jurbarko miškų urėdijos Jurbarko girininkijos girininkas Kazys Draugelis. Tuo Baranavos dvaro, į kurio valdas pateko kone pusė dabartinės Labanoro girios, istorija pasibaigė ir naują istorijos puslapį atvertė miškininkai (Švenčionis, 2022).

Tęsinys

Andrejus Gaidamavičius