Paprastoji eglė – Picea abies

Mūsų šalies miškuose ieškant bonsai ruošiniams medžiagos (yamadori), labai dažnai akis užkliūna už paprastųjų eglių. Jų pažeistų ieškoti nėra sunku, kadangi jos dažnai nukenčia nuo žmonių, nelegaliai Kalėdoms ieškančių žaliaskarių.

Paprastoji eglė paplitusi Šiaurinėje ir Vidurio Europoje bei Pietų Europos kalnuose. Lietuvos miškuose ji yra viena iš labiausiai paplitusių medžių rūšių. Eglynai užima 22,4% bendro šalies medynų ploto. Aukščiausia Lietuvos eglė auga Alytaus miškų urėdijos miškuose. Jos aukštis – 44,5 m, o liemens apimtis – 62 cm. Storiausia Lietuvos eglė aptikta Šakių rajone, jos skersmuo 1,04 m, aukštis – 42,6 m. Ji paskelbta gamtos paminklu.

Paprastosios eglės laja kūgiška. Atvirose vietose augantys medžiai dažnai būna šakoti iki žemės. Jaunų medžių žievė būna lygi, blyškiai ruda, o apie 40 metų amžiaus suskeldėja, sudarydama skrituliškus žvynus, rečiau gūbrius bei gali pakeisti spalvą į rausvai rudą ar pilką.

Ūgliai rusvi, rausvai gelsvi, pliki arba šiek tiek plaukuoti. Ūgliai baigiasi lenktų spyglių apgaubtu viršūniniu pumpuru, kurį supa 4-7 mažesni pumpurai. Patys pumpurai kūgiški, smailūs, rudi, nesakingi, padengti keletu smailių žvynelių.

Spygliai tamsiai žali, 2-2,5 cm ilgio, 2-3 mm pločio, aštriai nusmailėję, kietoki, dygūs, keturbriauniai, su neryškiomis žiotelių eilėmis visuose 4 šonuose. Paprastai spygliai laikosi 5-7 metus, rečiau – 9 metus.

Vyriški strobilai ovališki ar kiaušiniški, apie 1,5-2 cm ilgio, rausvi arba ryškiai purpuriniai, o mikrosporoms baigiant sklaidytis – geltoni, nutįsę žemyn ir netrukus nukrenta. Moteriški strobilai ovališki, 2-2,5 cm ilgio, purpuriniai, rausvi arba šviesiai žali, vertikalūs, sporifikacijai pasibaigus nulinksta žemyn ir per 5-6 savaites užauga įprasto dydžio kankorėžiai.

Jauni kankorėžiai žali arba rausvi, o subrendę – rausvai ar gelsvai rudi. Kankorėžiai ritiniški, 10-16 cm ilgio ir 3-4 cm skersmens, sudaryti iš daugelio (100 ir daugiau) 5 ar 7 spirališkomis eilėmis išsidėsčiusių žvynų. Sėkliniai žvynai labai įvairių formų ir dydžio, paprastai rombiški, netaisyklingai iškarpyti, lyg iškasta viršūne, banguotais šonais. Sėklos 3-4 mm ilgio, rudos ir tamsiai rudos su triskart ilgesniu rausvai gelsvu, žvilgančiu, apskrita viršūnėle sparneliu. Nuvalytas eglės sėklas nuo pušies sėklų galima atskirti pagal spalvą: jos yra vienodos rudos spalvos, o pušies sėklos juosvos, rudos ir balsvos.

Sporifikuoja, spyglius skleidžia ir pradeda augti vienu metu, gegužės mėnesį. Kankorėžiai prinoksta spalio-lapkričio mėnesiais ir netrukus iš dalies išsiaižo. Tačiau daugelis sėklų iškrenta žiemą, saulėtu oru. Kankorėžiai nukrenta vasarą. Derėti pradeda apie 30 metų. Gausiai dera kas 3-5 metai.

Sparčiai auga 20-50 ir kiek lėčiau – iki 60-80 metų. Gamtinės brandos amžius yra 120 metų. Gyvena iki 200-300, retai – iki 500 metų.

Eglė dirvožemiui reiklesnė už pušį. Gerai auga derlinguose, pakankamai drėgnuose priemoliuose, priesmėliuose ir sunkiuose moliuose, nors labiau mėgsta priesmėlio ir priemolio dirvožemius. Reikli pastoviam dirvos drėgnumui. Normaliai auga ir vystosi tiek vidutinio rūgštumo, tiek ir šarminiuose (pH 5-9) dirvožemiuose. Geriau už kitas Lietuvoje augančias spygliuočių rūšis pakenčia unksmę. Atspari šalčiui, tačiau kartais nukenčia nuo pavasarinių šalnų. Šaknų sistema paviršinė, todėl drėgnose augavietėse medžius dažnai išverčia vėjas. Neatspari užterštam miestų orui.

Ligos ir kenkėjai. Gamtoje augantys eglynai beveik kasmet nukenčia nuo spyglius graužiančių eglinio pjūklelio (Lygaeonematus abietinus Christ.) lervų.

Ne toks žalingas, tačiau dažnas eglinis chermesas (Chermes viribis Ratz.), kurio pažeidimai atpažįstami iš žalių, kartais šiek tiek rausvų kankorėžio formos išaugų ant jaunų šakelių ir ūglių.

Eglės neatsparios liemenų ir šaknų puviniui. Grybinės ligos labiausiai pakenkia žvėrių aplaupytiems medžiams. Grynuose želdynuose, ypač buvusiuose žemės ūkio paskirties plotuose, pažeidžiama šakninės pinties (Heterobasidion annosum (Fr.) Bref.).

Bonsai kultūroje. Tinka visi bonsai stiliai, išskyrus „šluotą“ (hokidachi). Pakenčia ne tik saulės atokaitą, bet ir užpavėsintą vietą.

Kadangi eglės šaknų sistema paviršinė, joms parenkami plokšti, negilūs vazonai. Persodinama pavasarį (dažniausiai balandį), priklausomai nuo medelio dydžio, kas 3-5 metus. Medeliui nukirpus apie trečdalį šaknų masės, pasodinama į kiek didesnį vazoną. Substratui maišomos lygios dalys kompostinės ir lapinės žemės bei žvyro, kadangi turi būti gerai drenuojamas. Eglės mėgsta drėgną, bet neužmirkusią dirvą.

Reikia nepamišti, kad laikas nuo laiko reikia pašalinti pažeistas ar išdžiūvusias šakeles ir spyglius ne tik lajos viduje, bet ir nuo substrato paviršiaus. Pavasarį ūgliai apkarpomi labai trumpai, paliekant vos kelis kuokštelius spyglių. Sekančių karpymų metu ūgliai trumpinami ne taip stipriai. Balandžio mėnesį jaunų ūglių minkštos viršūnės nugnybiamos. Toks procesas vadinamas pinciravimu ir atliekamas kartą per metus.

Vielavimas atliekamas vėlai rudenį arba žiemos pradžioje, kadangi šį darbą atliekant vasarą, gali būti šakų nudžiūvimo priežastimi. Vielos nuimamos maždaug po 9-10 mėnesių, tačiau reikėtų reguliariai stebėti, kad jos neįaugtų.

Tręšiama pavasarį lėtai tirpstančiomis organinėmis trąšomis.

Informacijos šaltiniai:

• M. Navasaitis, Dendrologija, Vilnius, 2008, ISBN 9989-09-286-6.
• M. Navasaitis, R.Ozolinčius, D.Smaliukas, J.Balevičienė, Lietuvos dendroflora. Kaunas, 2003, ISBN 9955-575-35-2
• LR Aplinkos ministerijos Miškų departamentas, Lietuvos miškai, Vilnius, 2005, ISBN 9986-485-61-4.
• Generalinė miškų urėdija prie Aplinkos ministerijos, Lietuvos valstybiniai miškai 2008, Vilnius, 2008.
• H. Harington, Bonsai inspirations 1 (2nd edition). Zagreb, 2011, ISBN 978-953-56515-2-9.
• И. и Р. Самсон, Как создать и вырастить бонсай, Москва: Интербук-бизнес, 2003, ISBN 5-89164-125-9.

Nerijus Smaidžiūnas