Praėjusiais metais labai smagiai teko yamadoriauti Vengrijos pietuose. Pasirinkome geltonžiedę sedulą (Cornus mas) kaip teminį medį ir stengėmės jos ieškoti. Neišdildomi kelionės įspūdžiai. Dauguma medžių prigijo ir išleido stiprius ūglius. Todėl šiemet „tarptautinio yamadoriavimo” tradiciją labai norėjosi tęsti. Buvo pasirinktas kitas medis – slyvos. Būtent laukinės slyvos – kvapnioji (Prunus mahaleb), dygioji (P. spinosa) ar net gi kaukazinė (P. cerasifera). Kvapnioji slyva Lietuvoje neauga, nors pavienius egzempliorius galima rasti šalies pietuose, dygioji – labai reta, įrašyta į Raudonąją knygą, todėl kasti jos gamtoje negalima. Na, o kaukazinės pas mus pilna, kartais ji kaip „sumedėjusi” piktžolė sudaro itin tankius sąžalynus visai netinkamose vietose. O štai, pavyzdžiui, Vengrijoje kaukazinės slyvos dažniausiai būna oranžiniais ar raudonais vaisiais, kas mūsų krašte gan retas reiškinys.
Ganėtinai sunkiai sekėsi organizuoti kelionę, bet galiausiai vėl buvo apsistota ties Vengrija, tik žymiai šiauriau, šiaurine Balatono ežero dalimi. Šis pavasaris nėra toks ankstyvas kaip pernykštis – tiek Lietuvoje, tiek Vengrijoje buvo gana stiprus atšalimas. Tai irgi pakoregavo planus, nes išvyką teko savaitei nukelti. Bet galiausiai išvykome pirmąjį kovo pirmadienį. Tradiciškai, 3 valandą ryto pajudėjome iš Vilniaus. Ekipaže trise, įskaitant šunį. Visą kelionę mus atkakliai lydėjo, saugojo ir miegojo automobilyje už visus Gaja.
Kaip tik pusryčiams artėjome prie Varšuvos. Ir čia jau ne pirmą kartą prie Orleno degalinės esančio viešbutuko Gościnny Gaj restoranėlyje labai skaniai papusryčiaujame. Kam aktualu, štai GPS koordinatės 52.5213337, 21.4085599, neprašokite, nes įvažiavimas kiek iš anksto.
Lenkiją praskrieti nėra sudėtinga, teisingos investicijos į kelius akivaizdžiai pasiteisina. Nors kažkaip susidaro tas kelių valandų vėlavimas, lyginant su Google navigacijos paskaičiuotu laiku. Už Katovicų įlekiam į Čekiją. Čia trumpas vizitas į vieną iš bonsų centrų – Bonsai Moravia. Dar kiek daugiau nei penketas valandų Čekijos, Slovakijos ir Vengrijos keliais, ir pasiekiam galutinį tikslą Nagiatado (Nagyatad) miestelį. Čia nakvynė prieš artėjančius dviejų dienų nuotykius puikiame, draugiškame augintiniams, nebrangiame (nors ir be pusryčių) viešbutyje Mediterrán Vendégház.
Ne kartą esu minėjęs, kad tokiuose žygiuose vietinis gidas yra labai svarbus. Nepažįstamas kraštas, tinkama-netinkama vieta, saugomos teritorijos ir dar daugybė įvairių faktorių, galinčių sukelti ne vieną problemą. Todėl visada žinovo pagalba yra būtina. Šiais metais nuotykių dienas pradėjome būtent nuo pusryčių pas Pėterį ir apsilankymu jo sode. Metų laikas tikrai ne pats geriausias, sodas dar miegojo. Tad kaip ir pernai, galėjome tik nuspėti, kaip jis atrodo gražiausiu metu. Apžiūrėjome ir visus „gamybinius užkampius”, kurių nuotraukomis nieks įprastai nesidalina.
Iki mūsų paieškų vietos buvo kiek daugiau nei valanda kelio, privažiavome Balatono ežerą, apsukome jo vakarinį kampą ir pradėjome žvalgytis. Šiais metais paieškos buvo visiškai kitokios. Mes ne važiavome į konkrečią vietą, bet klaidžiojome keliais, miškais, kalnais ir tiesiog vietose, panašiose į tam tinkamas, ieškojome slyvų. Begaliniai stabtelėjimai, ropštimaisi į kalnus, šokinėjimai pakelės grioviais. Taip dvi dienas. Ir tik keletoje vietų radome, ko atvažiavome čia ieškoti.
Naktį tarp paieškų praleidome kitame puikiame, nebrangiame, draugiškame augintiniams ir su pusryčiais viešbutyje – Babi Vendégház. Viešbučio kieme – atrakcija lietuvio akiai – dviejų aukštų namo stogą siekiančios figos, kurių viršūnėse matėsi žiediniai pumpurai.
Visus slyvų augintojus norėčiau perspėti: jos mėgsta kalkingas divas, kartais auga kalkių karjeruose, todėl būtina dėvėti odos apsaugas. Pirmą dieną „sėkmingai” nusideginau rankų odą. Ir jei ne intuityviai pasiimtas kelionėn maitinamasis kremas, nežinau, kaip būčiau sulaikęs vairą kelionės atgal metu.
Liūdnasis tokių žygių paradoksas – jiems ilgai ruošiesi, artėjant – sunku jų sulaukti, o baigiasi jie siaubingai greitai. Tos kelios dienos pralėkė kaip akimirka, nesuspėjau nei pavargti. Daugybę įspūdžių, potyrių, vaizdu tiek atmintyje, tiek nuotraukose pasiliksiu sau. Manau, kad svarbiau yra sudalyvauti, o ne pasakoti ar apie tai skaityti… Atsisveikinimui – asmenukė ir išsibėgiojom taip pat greitai, kaip susitikom.
Mes dar pakeliui užsukome bent akies krašteliu į vakarėjantį Balatoną, nes per tas dienas nebuvo kada jo aplankyti iš arčiau.
Atgal kelionė buvo ne mažiau įspūdinga, nei pirmyn. Pakeliui, taip pat Čekijoje, užsukome į Bonsai Museum Isabelia. Ties Varšuva vėl patekome į kamščius, ir beveik autopilotu, pro Marijampolę ir Kauną grįžom namo. Ir vėl, kaip ir pirmyn, realus kelionės laikas buvo keliom valandom ilgesnis, nei paskaičiavo Google navigacija. Sunkiai susidėlioję planai įgyvendinti 100 procentu…
Koks teminis medis bus 2026 metais?..
Jogaila Mackevičius
Arūno Leipaus, Jogailos Mackevičiaus nuotraukos
Sorry, the comment form is closed at this time.