Spa 262021
 

Terminas „yamadoriai“ tapo toks įprastas, kad ką ir besakytų Valstybinė lietuvių kalbos komisiją, jo turbūt nepakeis joks kitas. Nors tai – tik gamtoje rasti bonsų ruošiniai. Bet „ruošinys“, atrodo, niekada nepakeis „yamadorio“.

Ne vienam bonsų entuziastui yamadorių paieška (yamadoriavimas) tai tas pats, kad žvejui žvejyba ar ko ne kiekvienam lietuviui grybavimas. Metai be yamadorių – prasti metai.

Nors potencialių bonsų ruošinių galima ieškoti ištisus metus, dažniausiai išskiriami du – pavasarinis ir rudeninis – jų sezonai. Ir šie sezonai pasiskirsto gana patogiai. Vos nutirpus sniegui ir išėjus pašalui prasideda pavasarinis. Tada dar lauko darbai nesugeba įsibėgėti, todėl visą laisvalaikį galima skirti medžių paieškoms. Balandžio gale gamta ima sparčiai busti, prasideda įvairūs lauko darbai, o sprogstančius medžius kasti jau nėra labai geras pasirinkimas. Tada prasideda ir kitos vasaros „pramogos“ gamtoje. Rudenį, kai gamta pradeda aktyviai ruoštis poilsiui, baigiasi žiedai, uogos, į pabaigą grybai, prasideda rudeninis yamadoriavimas, kuris tęsiasi iki pašalas sukausto žemę.

Šią žiemą paieškų galimybes labai apribojo karantinas, o vasarą buvo „lietuviškų“ orchidėjų atrakcijos. Tad yamadorių paieškoms iš tikrųjų beliko tik pavasarinis ir rudeninis sezonai.

Ir kažkaip taip susiklostė, kad didžiąją dalį „trofėjų“ sudarė būtent invazinės medžių rūšys. Lietuvoje nenumaldomai į mūsų miškus skverbiasi ne viena tokių medžių rūšis, tokios kaip raudonieji ąžuolai, zyboldo obelys, pamiškėse ir paupiuose „gyvatvores“ formuoja uosialapiai klevai. O kur dar vėlyvosios ievos, baltažiedės robinijos ar pomiškius ir kirtimus užvaldančios medlievos. Ir nors valstybinėse žemėse kaip visada betvarkė, privačiose žemėse neretai jų savininkai aktyviai kovoja su atėjųnų medžių rūšimis. Ne kartą teko matyti kaip beviltiškai kertami raudonieji ąžuolai ir zyboldo obelys atauga su dar didesne jėga, sudarydami tankius daugiastiebių medžių sąžalynus.

Raudonasis ąžuolas

Kelis kartus kirsti ir sėkmingai atžėlę raudonieji ąžuolai

Invazinių rūšių tinkamumas bonsų kultūrai užkoduotas dviejuose vienoje jų savybėje – stiprioje aktyvioje regeneracijoje. Tiek šaknų, tiek antžeminės dalies. Žinoma, geros regeneracijos ir spartaus augimo rezultatas yra tiesūs medžiai, kurie vargu ar patrauks bonsų augintojo dėmesį. Bet nuėjus ne vieną kilometrą ir apžiūrėjus ne vieną šimtą medžių, tikrai turėtų pasisekti rasti kažką išraiškingo, estetiškai patrauklaus ir tinkamo.

Jei labiau domitės spygliuočiais, rekomenduočiau išbandyti bankso pušis. Dabar yra masinis jų kirtimo vajus. Tad jei spėsite išsikasti – jums pasisekė. Deja, kaip ir su sparčiai augančiais lapuočiais, absoliuti dauguma bankso pušų yra tiesios. Bet jos lengvai prigyja ir greitai auga bei storėja. Todėl taisyklė „trūkumą paversti privalumu“ čia nesunkiai įgyvendinama. Pasisodinę nedidukę tiesią bankso pušį, užsilikusią kirtavietėje, galėsite lengvai suformuoti jos kamieną. O geroje žemėje augantis medelis netruks sustorėti ir įgauti formą. Be to, neretai bankso pušys sprogsta kelis kartus per metus, taip pagreitindamos visą procesą.

Pinus sylvestris

Po iškirtimo beveik iki žemės atžėlusios pušys žvyryne

Ar matėte bandytą iškirsti ir atžėlusį varpinės medlievos sąžalyną pavasarį? Atrodo fantastiškai, nes šie krūmai pradeda žydėti labai anksti, iškirtus vieną kartą, jie atželia dar tankesni, o kadangi šaknų sistema yra stipri – sužydi dar anksčiau. Tai – labai gera medžiaga miškeliams.
Norėčiau taip pat atkreipti dėmesį į keletą yamadoriavimo aspektų. Pirmiausia, kaip minėjau pradžioje, tai kaip žvejyba ar grybavimas. Tad klausti „gerų vietų“ tai tas pats, kas žvejo klausti „kur kimba“ ar grybautojo „kur daugiau baravykų“ – pasirodysite mažių mažiausiai nemandagūs, jei ne įžūliai įkyrūs. Kiekvienas savo „darželius“ turėtų susirasti pats.

O ir susiradus gali atsitikti taip, kad kažkas jau prieš jus čia apsilankė ir pasiruošė vieną kitą medelį iškasimui. Negražu, labai negražu tokį medį pasisavinti. Palikite jį tam, kas pirmas atrado. Jūsų medis gali būti visai netoli.

Kaukazinė slyva

Keletą metų ruošta kaukazinė slyva

Taip pat neapsimoka yamadorių ieškoti miškuose ar pelkėse. Miškuose kreivų tinkamo dydžio medelių yra gerokai mažiau nei kirtavietėse, šiukšlynuose, griuvėsiuose, o pelkiniai yamadoriai labai sunkiai prigyja. Be to, ir aplinkosauginiai reikalavimai to daryti neleidžia. Ir visais atvejais, iškasus medį, po savęs vietą reikia palikti taip, lyg čia nieko nebūtų įvykę: užlyginta duobutė, užmesta velėna ar paklotė. Taip, kad gamta per metus laiko šią vietą sugebėtų paslėpti nesurandamai.

Svarbus ir tinkamas metas. Geriausia medžius kasti tada, kai prasideda jų aktyvus augimas ir rizogenezė (šaknų formavimasis). Skirtingų rūšių šis laikas skirtingas. Pavyzdžiui pušys, maumedžiai, kaulavaisiai šaknis sparčiai auginasi sprogstant pumpurams, obelys labiau mėgsta naujų šaknų prisiauginti būtent rudenį, kai nukritę maždaug pusė lapų.

Taigi, šiais metais yamadorių paieškos apsiribojo raudonaisiais ąžuolais atkarpoje Vilnius-Alytus, maumedžiais savavališkame statybinių atliekų šiukšlyne Širvintų rajone, bankso pušimis jų kirtavietėje bei kaukazinėmis slyvomis 100 metų apleistame sode Vilniaus rajone, paprastosiomis pušimis iš kirtavietės žvyryne Kėdainių rajone. Visos vietos surastos atsitiktinai, vasaros žygių metu. Metai buvo gana „derlingi“. Tikėkimės viskas tinkamu laiku, tinkamu būdu iš tinkamų vietų ir sėkmingai prigis…

Jogaila Mackevičius

Sorry, the comment form is closed at this time.