Klevai (Acer)

Klevas (Acer) – klevinių šeimai (Aceraceae) priklausanti žiedinių dviskilčių augalų gentis. Gentyje priskaičiuojama apie 150 rūšių, daugiausia paplitusių Šiaurės pusrutulio vidutinio klimato juostoje – Europoje, Azijoje, Šiaurės Afrikoje, Šiaurės ir Centrinėje Amerikoje.

Lietuvoje savaime auga viena rūšis – paprastasis klevas (Acer platanoides).

Introdukuota apie 40 rūšių, tokių kaip trakinis klevas (Acer campestre L.), platanalapis klevas (A. pseudoplatanus L.), aksominis klevas (A. velutinum Boiss.), ginalinis klevas (A. ginnala Maxim.), totorinis klevas (A. tataricum L.), plaštakiškasis klevas (A. palmatum L.), japoninis klevas (A. japonicum Thumb.), apskritalapis klevas (A. circinatum Pursh), žaliažievis klevas (A. tegmentosum Maxim.), triskiautis klevas (A. monspessulanum L.), cuktrinis klevas (A. saccharum Marsh.), uosialapis klevas (A. negundo L.), ir kt.

Dauguma klevų – vasaržaliai augalai, vegetacijos sezono pabaigoje metantys lapus ir atsinaujinantys prasidėjus kitam vegetacijos sezonui.

Tai – medžiai, rečiau – krūmai.

Pumpurai – priešiniai, lapai paprasti, plaštakiškai skiautėti (retai – ištisiniai ar sudėtiniai), lygiakraščiai ar dantyti.  Žiedai skėtiškose šluotelių pavidalo kekėse, vienalyčiai arba dvilyčiai. Augalai vienanamiai (abiejų lyčių žiedai formuojasi ant to paties augalo), kartais dvinamiai (ant skirtingų augalų foruojasi skirtingų lyčių žiedai). Žiedus dažniausiai apdulkina vabzdžiai, kartais – vėjas. Vaisius – lapavaisis.

Klevai nuo seno panaudojami žmogaus ūkyje. Tai tvirtą, vertingą medieną turintys augalai. Klevų žiedai nektaringi, dauguma rūšių žydi anksti. Klevų sula geriama, kai kurių rūšių ji turi labai daug cukraus, todėl iš jos gaminamas konditerijoje naudojamas sirupas.

Vertinamos ir klevų dekoratyvinės savybės, tiek lapų forma bei spalvos, tiek visos lajos reljefiškumas bei išvaizda.

Ne tik dėl savo estetinių savybių, bet ir dėl geros regeneracijos, greito augimo bei atsparumo aplinkos sąlygoms, klevai labai gerai tinka bonsų kultūrai. Turbūt neapsiriksiu sakydamas, kad Acer gentis patenka į dažniausiai bonsams formuoti naudojamų augalų dešimtuką.

Kas žinotina, pasirinkus klevą? Pirmiausia, kad tai – vidutinių platumų augalai. Todėl vėsus ramybės periodas jiems yra būtinas. Daugelis Lietuvoje introdukuotų rūšių natūraliai auga 3-7 šalčio (HD – hardiness zon) zonose (Lietuva yra 4-5), taigi kai kurie klevai be sunkumų ištvertų mūsų žiemas po atviru dangumi. Gal kiek jautresni yra jauni medeliai, tačiau paauginus keletą metų žiemą papildomai pridengiant, toliau jie galėtų laisvai augti be papildomo žiemonio apšiltinimo. Šiuo atveju kiekviena rūšimi reiktų pasidomėti atskirai.

Kaip visi vidutinių platumų augalai, jie priskirtini prie „lauko” bonsų. Tai reiškia, kad jiems nakčia reikia sąlyginai vėsesnės temperatūros nei dieną. Todėl vargu ar pasiseks ilgesnį laiką auginti šiuos medžius kambariuose ant palangės – bent jau įstiklintas balkonas jiems yra būtinas.

Šviesos poreikio atžvilgiu rūšys taip pat turi skirtingų poreikių. Vienos auga apatiniame miškų arde ir gerai pakenčia pavėsį (arba jis joms tiesiog yra būtinas), kitos natūraliai tarpsta kalnuose, todėl ryški saulės šviesa joms būtina. Čia vėl gi reiktų kiekvienu atveju prieš įsigyjant medelį pasidomėti, ne tik kokioje šalčio zonoje jis auga natūraliomis sąlygomis, bet ir kokiuose biotopuose dažniausiai sutinkamas.

Trečiasis svarbus faktorius – dirvožemis. Dauguma klevų mėgsta trąšų, laidų vandeniui bet imlų drėgmei dirvožemį. Svarbus yra ir dirvožemio rūgštingumas (pH). Pasodinus į bonsų konteinerį, reiktų nepamiršti augalų papildomai tręšti. Subalansuotos trąšos klevams yra svarbu. Per didelis azoto kiekis greitai sukels neprognozuojamą augimą, kurio pasekmė – dideli, gležnūs lapai. Todėl azoto klevams skirtose trąšose turėtų būti mažiau – svarbesni yra kalis, fosforas, kalcis, magnis bei mikroelementai. Ypač svarbūs pastarieji, jei norime, kad mūsų augintinių lapų spalvos būtų kaip įmanoma labiau ryškios ir natūralios (mikroelementai įeina į daugelio augalinių pigmentų, lemiančių vieną ar kitą audinių spalvą, sudėtį).

O geriausia klevams būtų parinkti mišrų substratą, sudaryta iš miško ar lapinės žemės, žvyro ar akadamos, natūralaus sorbento (ceolito, diatomito), pagal poreikį primaišant šiek tiek durpių (rūgščią dirvą mėgstančioms rūšims) ar smulkintos medžio anglies, pelenų, smulkintų kiaušinių lukštų, dolomitmilčių (aukštesnį substrato pH mėgstančioms rūšims).

Atmintina, kad tai – plačialapiai augalai. Kuo didesnis lapų paviršiaus plotas, tuo augalai teoriškai  daugiau gali išgarinti vandens ir greičiau pajusti jo stygių. Todėl laistyti klevus reikia gausiai ir reguliariai, nepamiršti stipriai nupurkšti – ant plačių lapų gerai renkasi dulkės, kurių sluoksnis trikdo augalo lapų kvėpavimą, o kartu ir juose vykstančius kitus fiziologinius procesus.

Turbūt nesuklysiu pastebėjęs, kad klevai – vieni labiausiai tinkančių bonsams auginti iš sėklų augalų. Tik nereikia jų iškart suvaržyti mažame vazonėlyje. Leiskime sėjinukams keletą metų paaugti erdvesniame vazone ar konteineryje, prieš pradėdami juos intensyviau formuoti.

Be to, ir patys sėjinukai, auginami „sudygę miškeliu”, kurį laiką gali būti pristatomi kaip vis kintanti bonsų kompozicija.

Jiems augant, kaskart persodinant, miškelis įgaus vis kitokį vaizdą.

Jogaila Mackevičius