Metų laikai. Atsargiai – pavasarinė sausra!

Gerokai daugiau nei prieš pusmetį straipsnyje „Metų laikai. Vasara. Sausmetis, karščio bangos” aptarėme kas vyksta augale karščio poveikyje kai sutrinka normali šaknų funkcija, kaip su tuo kovoti, ką daryti. Fiziologinė sausra – tai daugiau augalo vidinė būsena prasidedanti tada, kai aplinkoje drėgmės pakanka, bet pats augalas jos negali tinkamai įsisavinti.

Panaši situacija pasitaiko ne tik per vidurvasario karščius, bet ir per pavasarinį atlydį. Apie tai irgi buvo nemažai užsiminta kalbant apie visžalius augalus, jų žiemojimą Lietuvos klimato sąlygomis.

Augalas gali būti visiškai atsparus žiemos šalčiui ir kuo puikiausiai peržiemoti, iškęsti nemažus žiemos speigus jei temperatūra būna stabiliai žema. Tada jis pereina į ramybės būseną, sustoja metabolitiniai procesai, o vandens išgarinimas tampa faktiškai nepastebimas. Tačiau šalčius keičiant atlydžiui, pakilusi temperatūra ypač saulėtomis dienomis „pažadina” augalo gyvybinius procesus, tuo pačiu suintensyvėja ir vandens išgarinimas pro lapų žioteles. Augalas iš rudens vandeniu yra kiek apsirūpinęs, bet šių atsargų tikrai neužtenka užsitęsusiai nestabiliai žiemai. Vanduo garinamas pro lapus, o šaknys yra įšalusios ir nesugeba įsiurbti dirvožemio vandens, reikalingo vidiniam augalo balansui atstatyti. Prasideda vidinė augalo dehidratacija ir išsekimas, ilgainiui galintis pasibaigti viso augalo ar didelės jo dalies žuvimu. Šios fiziologinės sausros mechanizmas yra toks pats kaip ir nuo karščio ar ligų sutrikus augalo šaknų funkcijai.

Kaip tai pastebėti ir kaip nuo to apsisaugoti?

Pirmiausia pasakytina, kad apie  prasidedančią fiziologinę sausrą kiekvienas augalas „pasako” kitaip. Panagrinėkime keletą atvejų. Pirmiausia, buksmedis. Šis visžalis nedidelis medelis ar krūmas labai plačiai auginamas mūsų želdiniuose. Iš jo formuojamos laisvos ar karpomos neaukštaūgės gyvatvorės, įvairios žaliosios skulptūros ar ornamentai. Smulkūs, panašūs į bruknės, lapai suteikia šiam augalui privalumo ir bonsų kultūroje. Be to, šis augalas visžalis, taigi dekoratyvus visus metus.

Tačiau kai kurie privalumai gali tapti ir trūkumais. Kaip visžalis augalas jis dažnai nukenčia nuo pavasarinės sausros. Būdamos žemos, buksmedžio gyvatvorės žiemą dažniausiai praleidžia po sniegu. Atėjus pavasariui, pirmiausia atitirpsta jų viršūnės, o šaknis dar ilgai dengia sniegas ir kausto įšalas. Kaitri pavasario saulė netrunka išdžiovinti viršutinę gyvatvorės dalį.

Jaunos, nepakankamai subrendusios šakutės pagelsta iškarto. Subrendusios, turinčios storesnius lapų dengiamuosius audinius pradeda gelsti pavasarį lyg būtų ruduo, pasidaro oranžinės spalvos ir galiausiai nurunda. Tokių šakučių išgelbėti nepavyks, atšilus orams, balandžio mėnesį jas reiks išgenėti iki sveiko pamato.

Kiek kitaip elgiasi sausromečiu rododendrai. Jie nėra tokie atsparūs žiemos šalčiams, todėl prie pavasarinių nuostolių dažnai tenka priskaičiuoti ir žiemišką pašalimą.Bonsų formavimui tai mažiau tinkanti augalų gentis. Tačiau kai kurios smulkialapės rūšys (pvz., Rhododendron impeditum) galėtų būti panaudotos nedidelių bonsų formavimui, panašiai kaip buksmedis. Skirtingai nuo pastarojo, rododendrai labai gausiai ir gražiai žydi.

Spaudžiant šalčiams, rododendrų lapai susisuka į vamzdelį. taip sumažėja jų paviršiaus plotas, o apatinėje pusėje esančios vandenį garinančios lapo žiotelės papildomai apsaugomos nuo vėjo poveikio.

Tačiau atšilus orams, kai dieną temperatūra tampa teigiama, rododendrų lapai išsitiesina. Taip elgiasi net gi pašalę ir parudavę lapai, kurie netruks nukristi atėjus pavasariui.  Tokie lapų judesiai būdingi tik vandeniu apsirūpinusiems augalams.

Jei vandens kiekis augale yra kritiškas, jo lapai lieka susisukę ir atšilus orui. O tai jau signalas, kad vertėtų augalą gelbėti.

Kaip apsisaugoti nuo pavasarinės sausros. Čia priemonės yra trejopos.

Pirmiausia, prevencinės – parenkant vietą ir dirvožemį. Reiktų vengti sodinti lepesnius visžalius augalus atvirose, nuo vėjo neapsaugotose vietose, ir ten, kur juos apšviečia pirmieji rytinės saulės spinduliai. Visada geriau, jei rytą jie praleis pavėsyje, o saule pasidžiaugs vidudienį ir vakare.

Dirvožemio struktūra ir imlumas vandeniui taip pat svarbus. Dažniausiai visžaliams augalams rekomenduojamas laidus dirvožemis, prisotintas humuso (durpių, komposto). Būtent humusas ir išsaugo drėgmę.

Antra, svarbu kaip augalas pasiruošė žiemai. Jei per praėjusį vegetacijos periodą jis buvo kruopščiai prižiūrimas, nestokojo vandens ir maisto medžiagų, augo sveikas –  tiek žiema, tiek pavasaris  jam nepasirodys tokie baisūs ir atšiaurūs.

Ir trečioji priemonių grupė – lokalus trumpalaikis poveikis. Pirmiausia,  galima pasistengti pavasariop visžalius augalui laikinai „užpavėsinti”. Taip pat galima bandyti pavienius augalus gelbėti juos palaistant.  Ankstyvą pavasarį žemė dar būna įšalus, vanduo joje būna virtęs ledu arba susirišęs su dirvožemio dalelėmis. Vertėtų padidinti laisvo vandens kiekį. Tam naudotinas „ledinis vanduo”. Tai vanduo, kurio temperatūra yra artima nuliui. Jei pripiltumėm vandens iš krano, kurio temperatūra gali būti aukštesnė už +10°C, galime nudeginti įšalusias augalo šaknis arba be reikalo per anksti paskatinti augalo aktyvią vegetaciją. Geriausia pripylus į laistytuvą vandens, įmaišyti ten sniego ar ledo, kad vanduo atvėstų, bet nesušaltų. Laistyti reiktų vidurdienį, kai oras labiausiai sušilęs. Lauko augalams paprastai tai padeda, o konteineriuose auginamiems bonsams ši procedūra turi būti reguliari.

Jogaila Mackevičius