Bal 162014
 

Daugiau nei prieš metus papasakojau apie vieną savo bonsų sodo numylėtinių – forsitiją, kuri čia atkeliavo iš senos, niekam nebereikalingos gyvatvorės. Atkeliavo vėlyvą 2010-ųjų rudenį, žiemą ištvėrė simboliškai prikasta darže, o ir toliau kelis metus buvo palikta vos ne likimo valiai – kad pati įsitvirtintų, prigytų ir pagaliau „suprastų“, ko iš jos tikimasi.

Tad tiek 2011-aisiais, tiek ir paskesniais 2012-aisiais metais šis buvęs krūmu augalas tiesiog buvo toliau genimas, atkasama kuo didesnė požeminio stiebo dalis, genimos šoninės šakelės, trumpinami stiebai, šalinamos šakninės atžalos.

Ir tik pernai metais forsitija pagaliau buvo pirmą kartą suvieluota, pradėtas formuoti vainikas. O vasarą, visiškai tam atrodytų netinkamu laikotarpiu – pasodinta į tradicinį indą.

Iškėlus virš substrato, atidengus nemažą dalį po žeme iš atskirų stiebų ir stiebelių suaugusio bendro „stiebo“,  didelė dalis žievės atmirė. O gal ji jau buvo atmirusi – negaliu dabar pasakyti tiksliai, ne iš karto tai pastebėjau.

Negyva mediena nėra pats geriausias sprendimas mūsų klimato sąlygomis. Tokią medieną reikia stropiai prižiūrėti, nes drėgnų ir sausų, šiltų ir šaltų periodų kaita jai kenkia. Tiek fiziniai faktoriai (drėgmės, šilumos pokyčiai), tiek biologiniai veiksniai (bakterijos, grybeliai) ardo negyvos medienos struktūrą, ji yra. O tai kenkia pačiam augalui. Bet palikta negyva žievė gali pakenkti dar labiau. Po ja susikuria stabilesnis drėgnas mikroklimatas, kuris dar palankesnis mikroorganizmų vystymuisi. Tad anksčiau ar vėliau medienos atidengimą, negyvos žievės pašalinimą teks padaryti.

Nors didelė dalis stiebų atmirė, vis gi koks penketas augimo taškų. Iš jų išaugusios šakos praeitais metais buvo suvieluotos ir išlankstytos. Tai – vainiko formavimo pradžia.

Ką tik baigęs žiemoti medelis kovo mėnesį

Ką tik baigęs žiemoti medelis kovo mėnesį

Forsitijos nauji pumpurai sprogsta keletą kartų metuose. Kadangi greitai atmirus šerdžiai ir šakelei tapus tuščiavidure labai pasunkėja formavimas ir išlankstymas, formuojant šiuos augalus reikia nepraleisti tinkamos progos. Ir vos šakelėms pradėjus medėti, arba vieluoti ir lankstyti jas norima linkme, arba genėti. Tą visus praėjusius metus ir stengiausi padaryti. Vainikas gavosi gana retas, bet vis gi – tai tik pirmieji jo formavimo metai.

Vasarą medelis buvo persodintas į lapinės žemės, ceolito ir akadamos mišinio substratą. Kiek teko mėginti, forzicijos net per vidurvasario karščius persodintos prigyja gerai. Tereikia kokią savaitę jas patausoti nuo vidudienio saulės ir sistemingai laistyti.

Žiemą augalas praleido šiltnamyje ant stelažų. Tai buvo pirmoji žiema, kai medelis nebuvo įkastas iki vazono kraštų žemėn, o tik retsykiais „apmėtomas“ sniegu, kuris tirpdamas per atodrėkius neleisdavo substratui išdžiūti.

Vos pavasariui parodžius pirmuosius ženklus, forsitija buvo išnešta į lauką ant stelažų. Ir… pirmą kartą pražydo jau būdama bonsu.

Pirmasis bonso žydėjimas balandžio viduryje

Pirmasis bonso žydėjimas balandžio viduryje

Nors žiemą praleido skirtingose sąlygose, pražydo vienu metu su kitomis savo gentainėmis, augančiomis atvirame grunte.

Kas toliau? Šią vasarą, kaip ir minėjau, žievės tvarkymas pašalinant jau atmirusią ir atidengtos medienos impregnavimas, estetinis formavimas. Ir tai gal jau net į vasaros pabaigą tai aptarsime trečiojoje šio straipsnio dalyje.

Informacijos šaltiniai:

  1. Pirmoji istorijos dalis;
  2. Tema forume;
  3. Trečioji istorijos dalis.

Jogaila Mackevičius

Sorry, the comment form is closed at this time.