Kov 062011
 

Sąvokos

Kalba apie sąvokas yra turbūt pati nuobodžiausia. Suprantama, kad nuo to, kaip ką nors pavadinsime, to objekto ar proceso esmė nepasikeis. Tačiau norėdami susikalbėti, perimti patirtį, suprasti įvairius dalykus ar reiškinius, mes turime kalbėti vienodais  terminais. Metaforos, palyginimai ar kitos grožinėje literatūroje naudojamos priemonės gal ir pagyvina kalbą, tačiau ne visada suteikia jai tikslumo.

Todėl kiekviename serijos „Medžiai“ straipsnyje aptarsime jo kontekste naudojamas sąvokas. Visos jos iškart atsidurs ir svetainės Terminų ir sąvokų žodynėlyje, gal tik kiek trumpesniais, glaustesniais paaiškinimais.

O šiame straipsnyje aptarsime tik kelias pagrindines, įvadines sąvokas, nuo kurių ir pradėsime visapusę pažintį su bonsų kultūros objektu – medžiais (ir ne tik jais).

savokosDažnai literatūroje apie bonsus naudojamos sąvokos „medžiai“ ir  „sumedėję augalai“. Ne dažnai, bet vis gi pasitaiko, kad šios sąvokos pradedamos maišyti. Atsiranda teiginiai, tokie kaip „bonsai formuojami iš medžių“ ar „bonsai formuojami iš sumedėjusių augalų“. Nė vienas iš teiginių nėra visiškai tikslus. Bet tas pats autorius gali jums išaiškinti, kad bonsai – tai miniatiurizuoti medžiai, ir čia pat pateikti keletą pavyzdžių apie nuostabiai suformuotus bonsus iš ligustro, kaulenio ar svarainio. Tačiau šie augalai niekada neauga medžiais, tai – krūmai.

Kitas pavyzdys, kai kalbama apie sumedėjusius augalus ir tuo pačiu minimi „modernieji“ bonsai iš sukulentų, kurie niekada nesumedėja, o storėja ir regimai „sensta“ tik parenchiminių (kaupiamųjų) audinių augimo dėka.

Taigi, paimkime paprastą dendrologijos (mokslo apie sumedėjusius augalus) vadovėlį ir pasižiūrėkime – kas tie sumedėję augalai ir kas tai yra medžiai, krūmai, krūmokšniai…

Kai kurie apibrėžimai gali gerokai suklaidinti. Pavyzdžiui, „Sumedėjusiais augalais laikomi tokie augalai, kurių antžeminės dalys yra ištisai ar dalinai sumedėjusios, o atsinaujinimo pumpurai  paprastai telkiasi virš dirvožemio paviršiaus“.  Turbūt ne vienam anksčiau su augalų biologija nesusidūrusiam skaitytojui toks perskaitytas apibrėžimas nuskambėtų kaip   „sviestas sviestuotas“. Kas gi vis tik yra tas „sumedėjimas“? Kituose straipsniuose aptarsime augalo ląstelės sandarą, todėl dabar tik šiek tiek užbėgant įvykiams už akių paminėkim, kad visos augalų ląstelės iš išorės yra dengiamos ląstelės sienelės. O tiksliau, kad tarp dviejų gretimų ląstelių yra viena bendra jas tiek skirianti, tiek sujungianti sienelė. Šią sienelę skirtinguose jos formavimosi etapuose sudaro celiuliozė, ligninas, pektinas ir panašios medžiagos. Pradžioje sienelė būna celiuliozinė, elastinga, tąsi. Augdamos ląstelės gali keisti tiek savo dydį, tiek formą, nesunkiai ištempdamos jauną sienelę reikiama kryptimi. Ilgainiui sienelėje atsiranda standesnės medžiagos, tokios kaip ligninas, ji sustorėja, praranda elastingumą ir įgauna pastovią formą. Kokios tuo metu būna užaugusios ir susiformavusios ląstelės, tokios jos ir lieka visą likusį augalo gyvenimą. Tai ir yra sumedėjimas – ląstelės sienelės „stabilizavimasis“.

Kaip tada išeina suvielavus ar atatampų pagalba lankstyti šakas ar stiebus, jei ląstelių sienelė yra stabili? Kaip tada šakos įgauna reikiamą formą, kurią išlaiko nuėmus vielas?

Pirmiausia tai reiktų paminėti, kad nustojusi augti ir sustandėjusi sienelė visiškai elastingumo nepraranda. Didinant poveikį, ji gali keisti savo formą tam tikrose ribose, neperlenkiant. Kol jaunos šakutės yra plonos, turinčios nedaug sumedėjusių ląstelių eilių, jos lengvai išlankstomos norima kryptimi. Taip formuojamas medis (ar krūmas, ar liana ir pan.) paliekami kurį laiką. Per tą laiką ima augti naujų ląstelių eilės ir sluoksniai, kurie išsidėsto jau priklausomai nuo mūsų suteiktos formos ir užtvirtina ją.

Taigi, kiekvienas meistras, paklaustas, kokias rūšis geriausia pasirinkti formavimui, jums iškart pasakys: „Rinkitės stipriai augančias, iš jų lengva formuoti bonsus“. Dabar matote, kad tai ne šiaip pastebėjimas, jis paremtas augalo vystymosi dėsningumais. Kuo stipriau auga augalas, tuo greičiau po formavimo jame susidaro naujos ląstelių eilės ir sluoksniai, tuo greičiau yra užfiksuojama mūsų suteikta augalo šakai (ar stiebui) forma. Jei šito nebūtų, nuėmus formavimo priemones (vielas), visos šakos dėl to paties sumedėjimo grįžtų į pradinę padėtį.

Taigi, jei sumedėjimas yra augalo fiziologinis procesas, tai kitos mūsų aptariamos sąvokos susijusios su augalo augimo pobūdžiu.

Medžiai – tai sumedėję augalai, formuojantys aiškiai išreikštą vieną (kartais kelias) antžemines vertikalias dalis – stiebus – ant kurių išsidėsto šakos. Medžiai turi vieną ar kelias ryškiai išreikštas viršūnes.

Krūmai – tai sumedėję augalai, turintys daug lygiaverčių stiebų, augančių nuo pat žemės paviršiaus.

Yra ir tarpinių augimo formų. Pirmiausia,  lianos – sumedėję augalai, kuriems augti reikalinga atrama (jie nesugena patys išlaikyti savo šakų svorio).

Medkrūmiai – tai sumedėję augalai, panašūs į medžius, tačiau neturintys aiškiai išreikštos viršūnės, pavyzdžiui, gudobelės.

Krūmokšniais galime vadinti „pavėluotai“ medėjančius augalus. Jų antžeminė dalis sumedėja ne pirmaisiais augimo metais, o tik sekančiais.

Puskrūmiai turi sumedėjusią apatinę dalį, kuri yra daugiametė. Viršutinė žolinė dalis kiekvienais metais apšąla ir atželia iš sumedėjusios dalies miegančių pumpurų.

Iš visų šių sumedėjusių augalų formų galima suformuoti bonsus, tačiau dažniausiai  sėkmė lydi pasirenkančius stipraus augimo medžius, krūmus ir medkrūmius.

Informacijos šaltiniai:

  1. M. Navasaitis, Dendrologija, Vilnius, Margi raštai, 2008, ISBN 9986-09-286-8;
  2. J. Dagys, Augalų anatomija ir morfologija, Vilnius, Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1950.

Jogaila Mackevičius

Rolando Valančiaus nuotrauka

Daugiau sąvokų ir terminų

Sorry, the comment form is closed at this time.