Kov 232011
 

Augalinė ląstelė. Kodėl verta ją pažinti?

Vis ryžtingiau ir ryžtingiau ateinant pavasariui, kai norisi sėti, sodinti, genėti, formuoti, atrodo, kam bereikia gilintis į iš pirmo žvilgsnio teorinius dalykus, tokius kaip ląstelinė augalo sandara, ląstelės struktūra ar joje vykstantys gyvybiniai procesai. Ar ne pakaktų tiesiog žinoti pagrindines augalo augimo ir vystymosi charakteristikas bei jo priežiūros ypatumus? Galbūt…

Tačiau visų situacijų išnagrinėti ir pateikti kur nors „protingoje“ knygoje ar interneto svetainėje tikrai nepavyks – jų yra labai daug ir įvairių. O apie daugelį dalykų išvis galima spręsti tik netiesiogiai, pasitelkiant dedukcinius ar indukcinius mąstymo metodus, t.y.  žinant keletą faktų, o jau iš jų bandant sukurti daugiau mažiau įtikinamą hipotezę ir jos pagrindu imtis priemonių (žr. Terminai ir sąvokos).

Bonsų kultūra yra susijusi su daugeliu dalykų. Tai ne tik estetinė medžio pajauta, bet ir jo sandaros, augimo ir vystymosi ypatumų išmanymas, formavimo ir priežiūros technikų įvaldymas. Kuo giliau sieks mūsų žinios apie mūsų augintinius, tuo išradingiau galėsime jas pritaikyti praktiškai, tuo lengviau pasieksime norimo rezultato.

Turbūt kiekvienam iš mūsų teko susidurti su situacija, kai patys negalėdavome nuspręsti, kaip elgtis, ką daryt su mūsų augintiniu. Daugeliui teko ir dalinti patarimus kitiems. Vieni savo patirtį grindžia tik asmenine praktika, kiti ją sieja su teorija. Visais atvejais bent koks patarimas nėra absoliuti tiesa – juk galimi keli sprendimo variantai, kelios reiškinį paaiškinačios priežastys. Tačiau ne kartą esu stebėjęs, kaip patariantieji ar šiaip diskutuojantys kartais naudoja sąvokas, pasakoja apie reiškinius, kuriuos nelabai supranta. Matyt apie tai buvo kažkada išgirsta (ar perskaityta) ir suprasta savaip, vėliau nepasigilinus į tai, ką tai iš tikrųjų reiškia. Taip visa eilė klaidingų sąvokų ar paaiškinimų netrunka išplisti plačiau.

Kiekvienam teko skaityti tokias sąvokas, kaip „turgoras“, „vakuolės sulčių osmosinis slėgis“, „šakninis slėgis“, „fotosintezė“, „metabolizmas“, „elementai antagonistai“ ir daugelį kitų, kurias, jei mūsų staiga paklaustų,  vargu ar sugebėtumėm taip paprastai paaiškinti detaliau. O juk šiomis sąvokomis disponuojama taip paprastai kaip žodžiais „lapas’, „šaknis“ ar „žiedas“. Tad ko vertas patarimas, jei dalies jo mes nesuprantame patys?

Taigi, gal neverta svarstyti „verta ar ne“, bet imkim ir pamažu pažvelkim į ląstelę „iš vidaus“ ir „iš išorės“.

Ląstelė (lot. cellula – „nedidelė patalpa“) – gyvų organizmų struktūrinis vienetas, gebantis savarankiškai egzistuoti, vystytis ir daugintis.

Dažnai minima, kad tai – mažiausias organizmo darinys ar struktūrinis vienetas nėra teisinga. Ląstelės sudarytos iš dar smulkesnių darinių ir struktūrų (branduolio, plastidžių, ribosomų, mikrovamzdelių, ir t.t.) tačiau nė viena jų savarankiškai negali daugintis, visos jos egzistuoja ląstelės viduje ir negali būti savarankiškos. Be ląstelės branduolyje esančios genetinės informacijos jos negali pačios savęs atkurti.

Ląstelės tyrimai prasidėjo ne taip jau ir senai. 1595 metais Nyderlanduose, Zacharijus Jansenas sukonstruoja pirmąjį mikroskopą. Dar po maždaug pusės šimto metų, patobulinęs mikroskopo struktūrą, gyvus organizmus juo pradėjo tyrinėti olandų prekybininkas ir mokslininkas Antonijus Levenhukas, pirmasis atradęs mikroorganizmus. Būtent pastarajam ir atiteko citologijos (mokslo apie ląstelę) pradininko titulas. Būtent mikroskopo atradimas ir sąlygojo ne tik ląstelės atradimą, bet ir jos tyrimų pradžią, biologijos žinių  kiekybinį ir kokybinį šuolį.

Dabar apie ląstelę atrodo turėtų būti žinoma viskas – iki smulkmenų ištirta jos struktūra, ląstelės net gi auginamos atskirai nuo organizmo, sugebama norima kryptimi keisti jų vystymąsi. Tačiau atrasti visko moksle turbūt niekada neįmanoma. O visko mums žinoti ir nereikia, bet kitame straipsnyje – ląstelės struktūra…

Jogaila Mackevičius

Sorry, the comment form is closed at this time.