Spa 162010
 
Viduržiemio šalčiai.
Šapeliai nurimsta
Upės gelmėj
(Ičiku)

Kiekvieno medžio augimas, vystymasis ir formavimas turi pradžią ir pabaigą, kiekvienas procesas turi priežastis, kurios sukelia veiksmą, o pastarasis atoveiksmį. Atoveiksmių visuma sudaro pasekmes, kurios savo ruožtu pateikia mums rezultatą.

Kad visa tai vyktų taip, kaip norime, turime perprasti kiekvieną savo medį, žinoti apie jo poreikius ir galimybes. Priešingu atveju mūsų padarytas veiksmas gali sukelti visiškai nelauktą atoveiksmį, o pasekmės ir rezultatas vargu ar nudžiugins.

Kiek anksčiau jau kalbėjom apie floros pasiskirstymą žemės rutulio klimato juostose (Bonsų tipologija ir stilistika – 4 dalis. Ekologinis klasifikavimas), akcentuojant kaip svarbu yra pasirenkant medį kuo daugiau sužinoti apie tai, iš kur jis kilęs, kur pripratęs augti, kokių sąlygų jam reikia, kaip jis vystosi.

Vienas iš pagrindinių fiziologinių daugiamečių augalų skirstymų būtent ir yra skirstymas į augančius visą laiką vienodai ir augančius sezoniškai, su ilgesniais ar trumpesniais ramybės periodais. O patys ramybės periodai gali būti susiję tiek su sezoniniu orų atšalimu, tiek atvirkščiai – su karščiu ir sausra.

Pirmiausia, musų klimato sąlygomis turbūt būtų svarbu aptarti tuos ramybės periodo aspektus, kurie susiję su šaltuoju metų laiku – žiema.  Kas vyksta tuo metu, kai augalas aktyvaus augimo fazės pabaigoje ima lėtinti gyvybinius procesus, transformuoti susintetintas  maisto medžiagas į atsargines, ir palaipsniui pereina į dalinės ar visiškos ramybės būseną.

Visas šias transformacijas dažniausiai patiria vidutinių ir šiaurinių klimato juostų augalai, natūraliai augantys mišriuose ir plačialapiuose vidutinių platumų miškuose, taigoje.

Kaip žinia, visi medžiai skirstomi į visžalius ir vasaržalius. Visžaliai medžiai nenumeta nei lapų, nei spyglių visus metus. Jie žaliuoja nepriklausomai nuo to, ar kepina saulė, ar šaldo speigas. Bet tai nereiškia, kad tas pats lapas gyvena tiek, kiek ir pats medis. Tikrai ne. Tokių medžių lapų ir spyglių gyvenimo periodas yra ilgesnis nei vieneri metai. Pavyzdžiui, rododendrų lapai gyvena keletą metų, kai kurių spygliuočių spygliai – net iki penkerių.  Bet anksčiau ar vėliau lapai  (ar spygliai) susidėvi ir augalai juos keičia naujais. Tik ne visus vienu ypu, o palaipsniui.

Kad ir koks būtų augalas (visžalis ar vasaržalis), žiemos metu jo gyvybiniai procesai taip sulėtėja, kad atrodo nepastebimi.

Vasaržaliai augalai artėjant ramybės periodui perskirsto susintetintas medžiagas. Daugiau jų sukaupiama lapuose, naujai susiformavusiuose pumpuruose. Kinta ir šių medžiagų kokybinė sudėtis. Daugėja hidrofobinių (netirpių vandenyje) junginių. Augale pamažu mažėja vandens kiekis, ląstelių citoplazma darosi klampesnė, daugėja junginių, sąlygojančių užšalimo temperatūros depresiją (panašu į tai, ką darome automobiliuose pildami į radiatorių ne vandenį, o antifrizą, kuris užšąla gerokai žemesnėje temperatūroje). Taip augalai apsisaugo nuo destrukcinio šalčio poveikio, nes virtęs ledu vanduo labai lengvai suskaldytų ląstelių sieneles ir augalas žūtų. Lapų žiotelės (kurios tesudaro vos 1%) beveik užsiveria, augalas faktiškai nustoja garinti vandenį.

Tokioje būklėje augalas išbūna iki pavasario, kol gyvybiniai procesai šilumos poveikyje vėl suaktyvėja.

Kas labiausiai kenkia visžaliams augalams ramybės metu? Pirmiausia tai dažnesnė ryški šalčių ir atodrėkių kaita bei saulėtos dienos. Jei augalas be lapų, tai atšilimai žiemos metu būna pakankamai trumpi ir augalas nespėja suaktyvinti savo vidinių fiziologinių procesų iki orai vėl atšąla. O jei su lapais – jis reaguoja žymiai greičiau. Atšilus orams, nusistovėjus giedrai, lapų nenumetę augalai iškart ima busti, saulei šildant žiotelės šiek tiek labiau prasiveria ir augalas pradeda garinti vandenį. Tačiau įšalusios šaknys negali iš dirvožemio pasisavinti reikiamo vandens kiekio ir kompensuoti jau išgarintą. Augalas ima jausti drėgmės stygių. Ir jei tokie reiškiniai kartojasi dažniau, greičiausiai per žiemą ne sušąla, bet sudžiūna. O jei prie atšilimo ir tiesioginės saulės spindulių dar prisideda stiprokas vėjelis, neigiamų faktorių, mažinančių augalo tikimybę sulaukti pavasario, dar padaugėja.

Todėl labai svarbu atminti, kad lapų nemetančius augalus (tiek lapuočius, tiek spygliuočius) būtina geriau paruošti žiemojimui – rasti nuo tiesioginės (ypač rytinės) saulės apsaugotą vietą, pridengti (tiesiogiai, ar pastatant tvorelę atokiau) nuo vyraujančių vėjų. Verta po didesnio sniego aplankyti medžius žiemojimo vietoje ir nupurtyti sniego perteklių, galintį ne tik sulankstyti, bet ir sulaužyti lapų nenumetusias šakas.

Kiek paprasčiau su lapus metančiais (vasaržaliais) augalais. Jie besiruošdami žiemos migiui perskirsto visas reikalingas medžiagas (tiek susintetintas organines, tiek mineralines), transportuodami jas į šaknis, gyvas kamieno dalis, o svarbiausia – į naujai suformuotus pumpurus. Tada šalčio ir trumpėjančios dienos (išorinis veiksnys) bei fitohormonų santykio pasikeitimo (vidinis veiksnys) poveikyje augalas ima mesti lapus ar spyglius. Kamiene ir šakose vyksta panašūs sintezės procesai – daugėja organinių medžiagų (ypač hidrofobinių), augale mažėja vandens, o ląstelių citoplazma (sultys) darosi klampesnė.

Numetus lapus, sumažėja augalo paviršiaus plotas, o transpiracija faktiškai tampa lygi nuliui, nes vanduo išgarinamas tik kvėpuojant augalo audiniams. Tokiems augalams gausus sniegas pridaro mažiau žalos, nėra tokie pavojingi tiesioginiai saulės spinduliai ar vėjas.

Kad ir kas prieš tai būtų pasakyta apie visžalių ar vasaržalių augalų pasiruošimo žiemojimui bei žiemojimo ypatumus, negalima to vertinti kaip visapusiškų rekomendacijų ruošiant medelius žiemojimui. Dar kartą noriu atkreipti dėmesį į tai, kaip svarbu yra žinoti, kurioje klimato zonoje augalas yra paplitęs. Pavyzdžiui, smulkialapė guoba meta lapus. Taigi, atrodytų jos žiemojimas yra paprastesnis. Bet šis medis niekada neištvers mūsų -20°C ir daugiau šalčių. Jai tenka ieškoti vėsaus rūsio. O buksmedis nors lapų ir nenumeta, bet gana nesunkiai sulaukia pavasario. Ir jei ryški pavasario saulė jo neišdžiovina, sėkmingai auga toliau. Todėl pastarajam geriau tiktų žiemoti šiaurinėje pastatų pusėje, kur jo per žiemą niekada nepasieks tiesioginiai saulės spinduliai.

Taigi, norintiems sėkmingai auginti ir formuoti bonsus, svarbu ne tik turėti pakankamai kantrybės ir faktinių žinių, bet ir bent šiek tiek pramokti praktiškai taikyti  biologinę logiką, padedančią bent apytiksliai nustatyti „ko, kada ir kiek“ reikia jūsų augintiniui.

Jogaila Mackevičius

Sorry, the comment form is closed at this time.