Atvejis. Karmona – neplanuotas persodinimas

Dažniausiai vazoninius augalus (tame tarpe ir bonsus) persodiname pavasarį, aktyvaus augimo pradžioje. Tuo metu geriausiai auga ir naujos šakos, ir naujos šaknys, ir pats augalas prigyja nesunkiai. Kitas geras laikas lauke laikomų augalų persodinimui yra ruduo, prieš ramybės laikotarpį. Tada po jo nubudęs medis jau yra šiek tiek pripratęs prie naujų sąlygų ir iškart intensyviai auginasi naujas šaknis, nesunkiai pradeda naują vegetacijos sezoną. Tačiau rudeninis persodinimas bonsams taikomas žymiai rečiau.

Bet ne visada pavyksta išlaikyti šį pavasarinių/rudeninių persodinimų kalendorių. Turbūt daugeliui teko nusipirkus atvežtinį augalą (nebūtinai bonsą) susidurt su perdžiūvusiu substratu. Kadangi  fitosanitariniai reikalavimai neleidžia įvežti į Lietuvos Respubliką dirvožemio, augalai importuojami durpėse ar jų mišinyje su smėliu. O toks substratas nors ir gerai sugeria bei išlaiko drėgmę, bet kartą perdžiuvęs po to labai sunkiai sugeria vandenį. Kelionės metu augalas nelaistomas reguliariai. Substratas nuolatos tai perdžiūva, tai yra perliejamas. Perdžiūvimo metu substrato dalelės sulimpa tarpusavyje ir kartu su padžiuvusiomis šaknimis susitraukia į standesnį gumulą, atšoka nuo indo sienelių paviršiaus. Palaisčius, vanduo greitai nubėga susidariusiais tarpais ir išbėga pro skylę dugne. Pats substrato gumulas nesudrėksta. Ilgainiui augalas ima skursti.

Išeitis – panardinti visą indą su substratu į aplinkos temperatūros vandenį  bent 15 minučių (pusvalandžiui, net gi valandai, bet ne ilgiau). Tada šaknų gniužulas tolygiai išmirksta. Ir nors vanduo išstumia  iš substrato dujas, bet bent jau drėgmės stygius tikrai nebebus juntamas.

Tokia procedūra tinka vieną kitą kartą. Kuo dažniau substratas „sudžiūva į plytą”, tuo sunkiau jis net ir mirkomas atsistato į pradinę būseną. Tada tenka augalą persodinti ne eilinį kartą, o skubos tvarka.

Štai kad ir vienas atvejis – smulkialapė karmona (Carmona microphylla). Auganti juodosios keramikos vazone, vasarą praleidusi ant pietinės palangės. Nors ir stengtasi ją laistyti reguliariai, nors ir purus buvo parinktas substratas (mišinio sudėtis: smėlis, lapinė žemė, ceolitinis sorbentas, durpės), tokią karštą vasarą nesunkiai pavykdavo periodiškai augalą perdžiovinti. Per šią karštą vasarą karmona buvo patyrusį net gi šiluminį šoką. Atkreipkite dėmesį į nuotraukose esančio augalo lapus – jie išmarginti šviesesnėmis dėmėmis. Tai – ne kenkėjų darbas, tai – nuo karščio pakitęs lapų epidermis (viršutinysis dengiamasis sluoksnis), nes naujai rudeniop išaugę lapai jau vėl normalios tamsiai žalios spalvos. Prasidėjus šildymo sezonui, išsausėjus patalpų orui, kokybiškai palaistyti augalą tapo dar sunkiau. Ką daryti? Žinoma, kad persodinti.

Šį sykį pasirinktas grynas akadamos substratas, o maisto medžiagos augalui bus kompensuojamos tręšiant.

Taigi, traukiam karmoną iš konteinerio, imam medinį pagaliuką ir „ištaršom” šaknis.

Karmonos šaknys smulkios, susipynusios todėl paprastas pakrapštymas efektingas tik šaknyno pakraščiuose. Visą gniužulą reikia atsargiai subadyti, kol iškris visos seno substrato dalelės.

Tada imamas konteineris, į kurį planuojama sodinti. Šiuo atveju pasirinktas senasis indas. Jo dugne esanti skylė uždengiama plastikiniu sieteliu.

Įpilama paruoštos akadamos.

Jos pilama tiek, kad pastačius augalą jis būtų reikiamame aukštyje.

Tada pilama akadamos ant šaknų gniužulo, atsargiai papurtant visą vazoną ar pakedenant šiek tiek šaknis pagaliuku – kad akadamos grūdeliai patektų bent į didesnius tarpus tarp šaknų. Žinoma, smulkiašaknių augalų šaknų gniužulo nepavyks iškart užpildyti visų tarpelių nauju substratu. Bet, patikėkit manim, per ateinančias keletą savaičių, šaknys ir akadama „išsiaiškins tarpusavio santykius” ir augalas greitai įsitvirtins naujame substrate.

Tada akadamos užpilama iki indo kraštų (ar norimo aukščio) ir augalas gerai palaistomas bei stipriai supurškiamas.

Dėmesio! Darant tokius neeilinius persodinimus „netinkamu” metu, būtina ir labai stropi persodinto augalo priežiūra. Jį reikia bent keletą kartų per dieną nupurkšti, saugoti nuo tiesioginės saulės ir radiatorių šiluminio poveikio, nuo skersvėjų. Galima pastatyti atokiau nuo lango, uždengti plastikiniu skaidriu maišeliu, keletą kartų per dieną jį nuimant ir pravėdinant. Bet šis papildomas rūpestis truks tik kokias keletą savaičių, kol augalo šaknys įsitvirtins naujoje aplinkoje, t.y. pats augalas prigis.

O dabar – svarbiausias klausimas. Kas šiame persodinimo aprašyme yra praleista? Kokia svarbi ir dažnai naudojama bonsų sodinime procedūra liko nepadaryta? Gal kas  pastebėjo? Tada lauksiu komentarų, o atsakymą parašysiu po savaitės.

Jogaila Mackevičius

P.S. Taigi, kadangi spėjimų nedaug, o jiems skirtas laikas kaip ir baigėsi, tai pasakysiu „teisingą” atsakymą. Persodinant karmona nebuvo pritvirtinta prie konteinerio vielomis. „Kambariniams” bonsams tai,  žinoma, nebūtini turėtų būti taikoma. Jų neveikia tokie nepalankūs atmosferos reiškiniai, kaip stiprus lietus ar vėjas. Tačiau pritvirtintą prie indo medelį visada saugiau prižiūrėti, perkelti iš vienos vietos į kitą, transportuoti.

J. M.