Dažniausiai vazoninius augalus (tame tarpe ir bonsus) persodiname pavasarį, aktyvaus augimo pradžioje. Tuo metu geriausiai auga ir naujos šakos, ir naujos šaknys, ir pats augalas prigyja nesunkiai. Kitas geras laikas lauke laikomų augalų persodinimui yra ruduo, prieš ramybės laikotarpį. Tada po jo nubudęs medis jau yra šiek tiek pripratęs prie naujų sąlygų ir iškart intensyviai auginasi naujas šaknis, nesunkiai pradeda naują vegetacijos sezoną. Tačiau rudeninis persodinimas bonsams taikomas žymiai rečiau.
Bet ne visada pavyksta išlaikyti šį pavasarinių/rudeninių persodinimų kalendorių. Turbūt daugeliui teko nusipirkus atvežtinį augalą (nebūtinai bonsą) susidurt su perdžiūvusiu substratu. Kadangi fitosanitariniai reikalavimai neleidžia įvežti į Lietuvos Respubliką dirvožemio, augalai importuojami durpėse ar jų mišinyje su smėliu. O toks substratas nors ir gerai sugeria bei išlaiko drėgmę, bet kartą perdžiuvęs po to labai sunkiai sugeria vandenį. Kelionės metu augalas nelaistomas reguliariai. Substratas nuolatos tai perdžiūva, tai yra perliejamas. Perdžiūvimo metu substrato dalelės sulimpa tarpusavyje ir kartu su padžiuvusiomis šaknimis susitraukia į standesnį gumulą, atšoka nuo indo sienelių paviršiaus. Palaisčius, vanduo greitai nubėga susidariusiais tarpais ir išbėga pro skylę dugne. Pats substrato gumulas nesudrėksta. Ilgainiui augalas ima skursti. Skaityti toliau: Atvejis. Karmona – neplanuotas persodinimas