Legendos byloja, kad kažkada, labai labai senai, vienas įnoringas kinų imperatorius užsimanė kas rytą nubudęs pro savo rūmų langą aprėpti visą šalį vienu žvilgsniu. Imperatoriaus noras (o gal užgaida) netruko būti įgyvendintas, ir rūmų kieme atsirado ištįsi peizažai – su kalnais, upėmis, miškais, pievomis. Visa Kinija, sumažinta tiek, kad ją galima būtų apžvelgti vienu žvilgsniu – visą iš karto.
Kad padaryti šią sudėtingą kompoziciją, turėjo paplušėti visi – ir molio meistrai, ir staliai, dailidės, akmenskaldžiai. Bet sunkiausia turbūt buvo sodininkams, turėjusiems sukomponuoti daug mažų medžių ir žolinių augalų.
Nuo to ir prasidėjo tiek bonsų, tiek kusamonų bei shitakusų kultūros. Be jokios abejonės bonsai, kaip sumedėję ilgamečiai miniatiurizuoti gyvos gamtos objektai išpopuliarėjo greičiau, tapo plačiau žinomi. Kusamonų ir shitakusų kompozicijos, kurios dažniausiai nėra ilgaamžės taip ir pasiliko lydimieji elementai, nepaisant to, kad kompoziciniam išbaigtumui jų vaidmuo gali būti tikrai neantraeilis. Skaityti toliau: Juodšilių popietės. Kusamonai, shitakusa. Pirmą kartą formuotų medelių einamoji priežiūra
Neretai bonsai medžiai nėra eksponuojami vieniši. Šimtametės istorijos eigoje jų kompozicijas imta puošti įvairiausiais papildymais. Taip atsirado akmenys, uolos, statulėlės, žoliniai augalai pačiame bonso konteineryje ar pasodinti atskirame, mažesniame inde.
◊ Trumpai susipažinsime su bonsų atsiradimo istorija, formavimo įrankiais ir priemonėmis, tinkamiausiomis medžių rūšimis.
Ir anksčiau, ir nesenai pasibaigusios parodos „Žali horizontai” metu teko girdėti pageidavimų apie ramius, be skubėjimo praktinius užsiėmimus.
Kęstučio ir Loretos Ptakauskų Ryto rasos sode surengta kultūros popietė „Rytų šalies mažieji stebuklai”. Joje lankėsi būrys garbių svečių, tarp jų – nepaprastoji ir įgaliotoji Japonijos ambasadorė Lietuvoje Miyoko Akashi, Tekančios Saulės šalies menininkų delegacija. Juos pasveikino miesto meras Česlovas Daugėla, užtikrindamas, kad mūsų miestas dar nepalaidojo japoniško sodo idėjos – jis esą bus įkurtas Likiškių parke. 
Netruko prabėgti trys parodai „Žali horizontai, 2010” skirtos dienos. Joje praėjusį savaitgalį apsilankė daugiau kaip pusantro tūkstančio lankytojų. Bonsų ekspozicijai savo augalus pateikė 8 jų augintojai (iš Alytaus, Kauno ir Vilniaus miestų), viso buvo parodyta 15 augalų.
Kalbant apie bonsus, labai dažna tema „nuo ko pradėti?”. Ir čia galima išgirsti visokiausių nuomonių, išvedžiojimų, pagrindimų. Vieni įsitikinę, kad geriausia nuo sėklos – tada gali stebėti savo augintinį nuo pat jo gimimo (sudygimo). Kiti gi tvirtina, kad tam reikia labai daug laiko, kad neapsimoka tiek laukti – geriau įsigyti (nusipirkti, išsikasti gamtoje) jau paūgėjusį medį ir jį toliau formuoti. Kiekviena nuomonė yra savaip teisinga, kiekviena galbūt tinka skirtingų charakterių žmonėms, tačiau diskusijos apie pradžią neturėtų likti vien diskusijomis. Taigi, pradėti reikia! Ne taip svarbu nuo ko konkrečiai, svarbu – pradėti…