Spa 072014
 

Japoniją šimtmečius valdė Tokugavos dinastija, tačiau jai pasibaigus šioje Tolimųjų rytų valstybėje prasidėjo Meidži restauracija. Senoji valstybės sistema buvo panaikinta, taip pat buvo atsisakyta ir šimtmečius egzistavusios izoliacionizmo politikos. Senas tradicijas išlaikiusi, paslaptinga ir mažai kam žinoma valstybė atidarė savo sienas vakarų pasauliui ir vos per keletą dešimtmečių tapo galinga jėga.

1870 m. naujoji valdžia nusprendė pagreitinti Japonijos technologinio lygio augimą pasamdydama 3000 užsienio technikos ekspertų, inžinierių ir darbininkų atvykti į Japoniją. Vėliau dar 2000 pasamdė ir privačių žmonių sektorius. Samdinių misija buvo transformuoti atsilikusią valstybę į tokią, kokios tuo metu jau buvo vakaruose. Atėjus 1873 m. buvo priimtas žemės mokesčio įstatymas ir Meidži restautacijos pažymėta Japonija pamažu iš agrarinės valstybės perėjo į industrijos ir sunkiosios industrijos valstybių sąrašą. Jos prekyba tapo visiškai atvira pasaulinėms rinkoms, dėl šios priežasties Japonija ėmė stipriai eksportuoti įvairias žaliavas ir gaminius į tai įtraukiant ir bonsai medelius.

Chikanobu Toyohara (1838-1912) kūrinys. Kairiajame paveikslėlyje matomi sudėti vazonai su bonsais

Chikanobu Toyohara (1838-1912) kūrinys. Kairiajame paveikslėlyje matomi sudėti vazonai su bonsais

Meidži restauracija surengė penkias namų industrijos ekspozicijas Tokijuje, Kijote ir Osakoje pradedant 1877 ir baigiant 1903 m. Agrokultūros ir sodininkystės sritys turėjo savo atskiras ekspozicijas parodų paviljone. Jose apsilankė keletas milijonų japonų su milžinišku skaičiumi užsieniečių. Šie renginiai suteikė daug galimybių kitų šalių gyventojams iš vakarų susipažinti su bonsai kultūra. Apie šią meno rūšį ir gražią Japonijos gamtą imta kalbėti vis daugiau, būtent dėl šios priežasties bonsai paklausa ne tik Japonijoje, bet ir visame pasaulyje ėmė labai stipriai augti.

Ogata Gekko, 1895, Ukiyo-e stilius, „Women's Customs and Manners“.

Ogata Gekko, 1895, Ukiyo-e stilius, „Women’s Customs and Manners“.

Šiame laikotarpyje atsirado labai daug bonsų aprašymų, parašytų atvykėlių iš vakarų. 1876 m. William Elliot Griffis publikavo leidinį „The Mikado‘s Empire“ (Mikados imperija), kuriame trumpai aprašė miniatiūrinius medžius ir į tekstą įtraukė viena puslapį skirtą iliustracijoms su vaizduojamais bonsais. Dar vienas bonsų aprašymas randamas ponios Anne Brassey dienoraštyje. Į Japoniją 1877 atvykusi su šeima, Anne lankė japonų sodus, kad galėtų ištirti miniatiūrinių medelių paslaptis. Ji rašė mačiusi senus vaismedžius padengtus žiedais ir daugybę kitų miniatiūrinių medelių, kurių aukštis buvo vos dvidešimt centimetrų.

1899 metais dar vienas keliautojas John K. M. L. Iš Bostono pristatė iliustruotą knygelę kurioje apibūdinami Japonijoje aplankyti sodai ir medelynai. Knygelėje jis pastebėjo, kad daugelis keliautojų buvo sužavėti ir labiausiai nustebinti sodų, kuriuose buvo auginami bonsai. Taip pat jis pastebėjo, kad tokie medžiai auginami Jungtinėse Amerikos Valstijose nebus niekada, nes jų priežiūra reikalauja per daug pastangų, juk kelioms savaitėms apleisti medeliai lemtų prarastas ištisų kartų pastangas. Šiame posakyje galime įžvelgti kritiką vakarų kultūrai, kurioje jau tuo metu trūko pasiaukojimo, kantrybės ir atsakomybės jausmo.

Pirmasis vakarietis, tikrai supratęs šių medelių žavesį buvo anglas – Frank Brinkley. Taip pat jis buvo pirmasis žmogus, pavartojęs japonišką žodį – „bonsai“ miniaiūriniams medeliams apibūdinti. Jis rašė, kad daugybė japonų valdžios vyrų, atradę savo pašaukimą auginamose ir vertingose bonsų kolekcijose, iš juos persekiojančių verslo ir politikos problemų gali pereiti į tylą ir ramybę. O taikingos ir realistiškos gamtos vizijos tiesiog atgaivina pavargusias jų smegenis. Frank Brinkley taipogi sugebėjo šių medelių kilmę priskirti kinams. Savo darbuose pateikė ir japonų keramikinių, porcelianinių ir bronzinių vazonų aprašymus kuriuose šie medeliai buvo formuojami ir auginami.

Chikanobu Toyohara (1838-1912) kūrinys. Už moterų kambaryje matoma didžiulis žydintis bonsas. Galimai tai – sakura

Chikanobu Toyohara (1838-1912) kūrinys. Už moterų kambaryje matoma didžiulis žydintis bonsas. Galimai tai – sakura

Meidži restauracijos laikotarpis garsėja savo medžio spaudinių darbais darbais. Be to, tokie meno kūriniai keliautojams Japonijoje nebuvo brangūs ir juos buvo galima nusipirkti už keletą centų. Būtent tai vakariečius dar labiau supažindino su japonų gyvenimo būdo ypatybėmis ir bonsai menu. Pavyzdžiui, 1877 m. Yoshitoshi kūrinyje – „Grožis su bonsai“ demonstruoja moterį nešančią mažą, žydintį abrikoso medelį vazone. Velesnis autorius – Ogata Gekko 1898 m. sukūrė: „Custumes and Manners of Women“. Šis kūrinys atvaizduoja dvi moteris verandoje stebinčias bonsų medelius. Tokių šio laikotarpio menininkų yra labai daug. Galime paminėti ir Chikanobu pavaizdavusį bonsus keletoje iš savo darbų. Kiti medžio spaudinių menininkai kūrė specialiai vakarų prekeiviams, o dar kiti japonams, kurie norėjo mokytis ir išmokti anglų kalbos.

Tuometinė valdžia pakvietė šimtus užsienio prekybos ir mokslo specialistų iš Jungtinių Amerikos Valstijų, Anglijos, Vokietijos ir kitų galingųjų Europos valstybių. Jų užduotis buvo mokyti Japonijos visuomenę marketingo procedūrų, kad Japonija galiausiai prisijungtų prie pasaulinio prekybos tinklo. Tuo metu japonų medelynai dar nenaudojo tokio žodžio, kaip „bonsai“ savo angliškuose kataloguose. Daugiausiai buvo vartojama miniatiūrinių medelių sąvoką arba angliški terminai, kaip: „dwarfed“ (nykštukinis), „trained“ (formuotras, treniruotas), arba „naninized“ (žodis „naninized“ lotynų kalboje reiškė mažą – „nana“).

Prasidėjus didžiuliam šių miniatiūrinių medelių eksportui, daugiausiai išvežama medelio rūšimi 1890-1920 m. tapo Hinoki cypress – kiparisas. Tuo metu pats populiariausias šių medelių stilius buvo vadinamasis „pom, pom tree“ arba lietuviškai – debesų medis. Itin seni medžiai kurių amžius siekė 200-300 metų kataloguose buvo įvardyti, kaip Tokugavos valdymo laikotarpio reliktai. Pagerėjusios sąlygos lėmė tai, kad jau XIX a. pab. Japonijoje buvo dvylika medelynų auginančių ir eksportuojančių bonsai medžius į vakarų pasaulį. 1890-1920 metų laikotarpis buvo nuostabus, nes jo metu į vakarų pasaulį eksportuota milijonai formuotų medžių ir sėklų iš Japonijos. Daugybė šių augalų labai greitai įsitvirtino parkuose ir soduose tapdami neatsiejama užsienio valstybių dalimi.

Chikanobu Toyohara (1838-1912) kūrinys. Kairiajame paveikslėlyje matomi sudėti vazonai su bonsais

Chikanobu Toyohara (1838-1912) kūrinys. Kairiajame paveikslėlyje matomi sudėti vazonai su bonsais

Medelių eksportavimas visai kaip ir dabar vyko krovininiais laivais. Dar ir šiandien medžiai  plukdomi laivuose užtrunka savaites, todėl reiktų įsivaizduoti, kiek tokios kelionės trukdavo XIX a. mediniuose burlaiviuose. Pirmosios eksportuojamų medžių stotelės buvo Hong-Kongas, Australija ir pietų Ramiojo vandenyno regionas. Tuometiniai laivai buvo itin lėti, todėl jūroje augalai praleisdavo ištisus mėnesius. Paanalizuokime JAV atvejį. XIX a. labiausiai apgyvendinta šios milžiniškos valstybės dalis buvo rytuose, o ją pasiekti laivais iš Japonijos buvo labai sunku. Dėl šios priežasties medžiai per Ramųjį vandenyną buvo plukdomi į rytines JAV ir Kanados sritis. Iš ten dar porą savaičių buvo vežami traukiniais į Amerikos vakarus. Tokia medžių kelionė iš Japonijos į rytines JAV dalis trukdavo maždaug 70-80 dienų, todėl šią kelionę ištverdavo tik patys stipriausi augalai. Iki Londono tokia kelionė trukdavo apie 50 dienų, o iki Vokietijos ir Olandijos atitinkamai 55 dienas. Įsivaizduojant ir suvokiant medelių ar net pačių jų sėklų jautrumą, tokios kelionės šiandien gali pasirodyti sunkiai įmanomos, bet faktai kalba patys už save. Jau tuo metu egzistavusi augalų paklausa lėmė jų eksportą iš Japonijos po visą likusį pasaulį.

Atėjus vėlyvajam Meidži restauracijos laikotarpiui, 1901 m. gruodį JAV agrokultūros departamento mokslininkai praleido dieną viename japonų medelyne. Vienas iš tyrinėtojų rašė, kad šis medelynas turi atstovybes Niujorke ir Londone kur buvo daromas didžiulis verslas. Medelyno savininkai parodė, kad bonsai užėmė didžiulę dalį medelyno pelno. Mokslininkai matė formuojamus miniatiūrinius medelius išdėstytus ant ilgų stalų keraminiuose ir porcelianiniuose vazonuose. Iš jų atidžiau aprašyti buvo maži kleveliai, augę vazonėliuose, kurių dydis prilygo arbatos puodeliui, taip pat išskirtinai atrodė plokščiuose induose susodintos medelių grupės, vaizdavusios miniatiūrinius sodo fragmentus.

Taigi, 1868-1912 m. Japonijai buvo tikrai revoliuciniai. Iš agrarinės ir uždaros valstybės per šį laikotarpį Japonija įsiliejo į tarptautinį prekybos tinklą. Jos kultūra tapo visiems pasiekiama, todėl ir žinios apie bonsai medelius ėmė plisti daug sparčiau, o patys medžiai eksportuojami buvo itin sunkiomis sąlygomis.

Pasibaigus šiam laikotarpiui, apie bonsai medelius atskirai Kinijoje ar Japonijoje kalbėti jau nebegalime. XX a. jie ėmė plisti po visą pasaulį, todėl ir tolimesni straipsniai bus daug labiau susiję su Europa ir JAV. Kitame straipsnyje ruošiuosi apžvelgti XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje naujai susiformavusią bonsų kultūrą vakarų pasaulyje.

Informacijos šaltiniai:

  1. Long, Charles R.  „An Informal History of Bonsai,” Arnoldia, 1971,
  2. Thomas S. Elias. „History of the Introduction and Establishment of Bonsai in the Western World“.
  3. http://lt.wikipedia.org
  4. http://landscaping.about.com
  5. Iliustracijos – http://www.asien-zuhause.ch, http://www.fujiarts.com.

Aurimas Palaima

Sorry, the comment form is closed at this time.