Gruodžio 18 d. vakarą į Japonų kultūros namus (Kosciuškos g. 26, Vilnuje) susirinko bonsai medelių entuziastai. Jie čia atvyko paklausyti bonsų augintojų klubo „Sokan“ organizuotos pirmosios paskaitos-diskusijos „Bonsų esmė, istorija ir etika“.
Pradžioje klausytojai buvo supažindinti su naujai įsteigtu klubu, jo veikla ir svarbiausiais tikslais: visapusiška vienų narių pagalba kitiems bonsai auginimo srityje; bonsai meno populiarinimas; bendradarbiavimas su visais bonsų augintojais, kuriant entuziastų bendruomenę Lietuvoje. Taip pat buvo paminėta, kur rasti informacijos apie klubą bei organizuojamų viešų renginių skelbimus. Skaityti toliau: Bonsų augintojų klubas „Sokan”. Po pirmosios paskaitos
Japoniją šimtmečius valdė Tokugavos dinastija, tačiau jai pasibaigus šioje Tolimųjų rytų valstybėje prasidėjo Meidži restauracija. Senoji valstybės sistema buvo panaikinta, taip pat buvo atsisakyta ir šimtmečius egzistavusios izoliacionizmo politikos. Senas tradicijas išlaikiusi, paslaptinga ir mažai kam žinoma valstybė atidarė savo sienas vakarų pasauliui ir vos per keletą dešimtmečių tapo galinga jėga.
1870 m. naujoji valdžia nusprendė pagreitinti Japonijos technologinio lygio augimą pasamdydama 3000 užsienio technikos ekspertų, inžinierių ir darbininkų atvykti į Japoniją. Vėliau dar 2000 pasamdė ir privačių žmonių sektorius. Samdinių misija buvo transformuoti atsilikusią valstybę į tokią, kokios tuo metu jau buvo vakaruose. Atėjus 1873 m. buvo priimtas žemės mokesčio įstatymas ir Meidži restautacijos pažymėta Japonija pamažu iš agrarinės valstybės perėjo į industrijos ir sunkiosios industrijos valstybių sąrašą. Jos prekyba tapo visiškai atvira pasaulinėms rinkoms, dėl šios priežasties Japonija ėmė stipriai eksportuoti įvairias žaliavas ir gaminius į tai įtraukiant ir bonsai medelius.
Chikanobu Toyohara (1838-1912) kūrinys. Kairiajame paveikslėlyje matomi sudėti vazonai su bonsais
Šiame straipsnyje patyrinėsime dar vėlyvesnį Japonijos periodą – 1603-1867 m. Tai Tokugavos dinastijos arba kitaip dar – Edo laikotarpis. Būtent tuo metu įvyko dar daugiau pasikeitimų. Tokugavos dinastija, 1615 m. visiškai įtvirtino savo valdžią, suvienijo valdančiąsias šeimas ir tapo visos Japonijos Šogunu. Tai lėmė beveik 250 metų trukusią izoliaciją nuo likusio pasaulio, todėl bonsų kultūrai sklisti į vakarų pasaulį esant tokioms sąlygoms buvo beveik neįmanoma. Vis dėlto mokslininkų, keliautojų, prekeivių ir diplomatų užrašai bei pasakojimai buvo pastebėti ir likęs pasaulis pamažu ėmė mokytis šios tolimos ir egzotiškos šalies kultūros. Šiame straipsnyje ir aptarsime šį Japonijos laikotarpį.
Nichimura Shigenaga (1697-1756). Šiandienine kalba šnekant – paveikslėlyje matomas XVIII a. praktinis užsiėmimas, kurio metu formuojami ir tvarkomi medeliai.
Pačioje XVII a. pradžioje Tokugavos Šogunatas išsigando, kad jų priešininkai ir neigiamai nusiteikę šalies valdančiosios šeimos gali sudaryti sąjungą su portugalais, anglais, danais ar ispanais. Dėl šios priežasties buvo nuspręsta iš pradžių ištremti portugalus, o po to ir kitus užsieniečius iš Japonijos. Vis dėlto danams ir jų valdomai Vakarų Indijos prekybos kompanijai buvo suteikta galimybė prekiauti per Nagasakio uostą. Taip pat šis uostas buvo naudotas ir prekybai su Kinija. Taigi, šiuo laikotarpiu Japonija su vakarų pasauliu ryšius palaikė tik per Daniją ir Kiniją. Skaityti toliau: Bonsai medelių istorija. Japonija, II dalis. 1603-1867 m.
Gruodžio 18 d. vakarą į Japonų kultūros namus (Kosciuškos g. 26, Vilnuje) susirinko bonsai medelių entuziastai. Jie čia atvyko paklausyti bonsų augintojų klubo „Sokan“ organizuotos pirmosios paskaitos-diskusijos „Bonsų esmė, istorija ir etika“.
