Stebint vis labiau taisykle tampantį žieminį atšilimą, „bonsų reikalai” faktiškai nebesustoja ištisus metus. Anksčiau sunešdavom medžius į žiemojimo vietą, užsnigdavo, užšaldavo, o mes laukdavom iki pat pavasario, kai išėjus pašalui prasidėdavo yamadorių sezonas. Dabar gi visą žiemą gali ieškoti naujos medžiagos formavimui, ir net gi ją kasti. Per kelis dešimtmečius kažkaip pasidarė Lietuvoje ankšta, ir pradėjome dairytis į kaimynines šalis. Vienos jų turi kalnus, kuriuose, kaip žinia medžių augimo stilius gerokai skiriasi nuo mūsų lietuviškųjų lygumų. Kitose galima rasti medžių rūšių, kurios pas mus natūraliai neauga, bet sėkmingai galėtų būti auginamos.
Taigi, šiais metais nusižiūrėjome geltonžiedę sedulą (Cornus mas). Lietuvoje jos sėkmingai auginamos, gausiai žydi ir dera. Tai – vieni pirmųjų pražystančių augalų. Deja, Lietuvoje jų „laukinėje” gamtoje nerasime. Sudėtingas, ilgai trunkantis dygimas (kartais sėklai sudygti reikia keleto metų), prastas konkurencingumas juvenilinėje stadijoje. Mūsų ekosistemose geltonžiedes sedulas lengvai nurungia kiti augalai pirmaisiais jų gyvenimo mėnesiais. Tačiau įsitvirtinęs augalas labai gajus, pasižymintis atsparumu šalčiui, gera regeneracija, sparčiu augimu, grybam ir bakterijom atsparia, nepūvančia, tvirta mediena, greitu žaizdų gijimu. Apie dekoratyvumą ir pritaikomumą bonsų kultūrai taip pat verta užsiminti. Anksti pavasarį pražystantys mažučiai geltoni žiedai, dekoratyvūs priešiniai ryškiai žali lapai, nedidelės pailgos ryškiai raudonos uogos. Visos vegetacijos metu augalas išlieka labai dekoratyvus. Negali šios sedulos pasigirti tik lapkričiu – deja, labai nenusidažo jokiomis ryškiomis spalvomis. Jie tiesiog nurunda ir nukrenta.
Būtent šiais metais nutarėm jų paieškoti pas kaimynus. Galimybė pasitaikė Vengrijoje, už pusantro tūkstančio kilometrų nuo namų – bet argi tai kliūtis…
Susiderinę tinkamiausią laiką, kai Vengrijoje gamta jau pradėjo busti, vasario paskutinę savaitę, leidomės į kelionę. Logistika paprasta: viena diena kelionė pirmyn, dvi dienas yamadoriaujam, viena diena kelionei atgal. Kelionė į vieną pusę, jei stojam tik būtiniausiems reikalams, trunka apie 17 valandų. Norint nesusivėlinti, ir pirmą yamadorių dieną jaustis žvaliai, gerai pailsėjus, teko išvažiuoti 3 valandą ryto. Kirtom visą Lenkiją, užsukom į Čekiją, Slovakiją, nuslydom Austrijos pasieniu ir galiausiai pasiekėm Vengriją. Ją irgi teko pervažiuoti faktiškai iki pačių pietų, kur jau ir iki Kroatijos visai nebetoli.
Trumpai paminėsiu, kad kiekvienas orchidėjų, tilandsijų ar bonsų fanas, besilankantis Budapešte, turėtų būtinai užsukti į šių augalų parduotuvę Marczika. Kadangi šeimininkai paprašė mūsų labai nefotografuoti, tai šį reklaminį momentą praleisiu. Bet užsukti vien pasižvalgyti tikrai verta.
Geltonžiedės sedulos yamadorių centras šį kartą tapo Pėčo (Pecs) miestelis.
Viešbutį pasirinkome puikiai. Nedidelis dviejų aukštų namelis ant dviejų miesto dalių ribos. Iš vienos pusės daugiaaukščiai namai, iš kitos – individualių namų kvartalas. Rozsa atterem es panzio, užsakytas per Booking’ą puikiausiai atitiko visus mūsų lūkesčius. Triviečiai apartamentai su balkonu, pusryčiai, automobilių parkingas. Ko dar daugiau reikia. Labiausiai įvertinom tai, kad šalia buvo didžiulė pieva ir parkelis, kur prieš kelionę atgal galėjome ramiai susipakuoti medžius. Net neįsivaizduoju, kaip tai būtume galėję padaryti kokio dangoraižio kieme.
Vakarienė viešbučio restorane, trumpas pasivaikščiojimas po apylinkes ir geras poilsis prieš rytdienos žygį – visa privalomoji vakaro programa buvo pilnai įvykdyta.
Ryte po pusryčių prie viešbučio susitikom su mūsų žygio vedliu ir gidu Pėteriu. Čia turėčiau pastebėti, kad svečiuose kraštuose gidas – svarbiausias grupės narys. Nepažįstama vietovė, nežinomi taškai ir vietiniai reikalavimai (visur aplink gali tykoti saugomos teritorijos, kuriose už tokią veiklą galima prisidaryti sau nemalonumų). Jokiose duomenų bazėse tokios informacijos nesusirinksi. Čia panašiai kaip su mūsų grybingom vietom – lyg miškas ir tas pats, bet vienam krašte pilna baravykų, o kitame nė musmirės nesurasi…
Kiek pasišnekėję patraukėm už miesto link „medžioklės plotų”. Tačiau pakeliui dar užsukom susipažinti su Peterio draugu Antalu, taip pat užsiimančiu bonsais.
Kalnai kalneliai… Lietuvoje yamadoriavimas yra gana paprastas, dažniausiai galima privažiuoti prie pat tikslo, lygus reljefas taip pat nekelia sunkumų, dirvožemis dažniausiai purus, lengvai įveikiamas. Čia gi teko nemažai pasikarstyti. Nors kalnai nebuvo aukšti, ir kažkuo priminė mūsų Neries regioninio parko rėvas, Vidzgirio panemunės šlaitus, tačiau kitas kraštas, kita specifika, kitas kraštovaizdis veikė labai įkvepiančiai.
Galėjome atvykti ir prieš keletą savaičių, pašalas jau buvo išėjęs (nors regis nelabai jo ir buvo), ir augalai būtų dar visiškoje ramybės būsenoje. O dabar sedulos tvieskė žiedų geltoniu pilnu pajėgumu. Bet tai nebuvo kliūtis. Ši rūšis žiedinius pumpurus sukrauna iš rudens, jie ramiai sau peržiemoja, ir pavasarį žiedų skleidimasis yra paprastas automatinis procesas, reakcija į kylančią temperatūrą. Pati aktyvioji vegetacija ir svarbiausi gyvybiniai procesai dar nebūna prasidėję.
Atrodytų, turint didesnę dienos dalį, galėtum prisikasti dešimtis medžių. Deja, čia viskas nebuvo taip paprasta. Viršutinis dirvožemio sluoksnis molingas, jį įveikti nesunku. Bet iškart po juo – uolos, akmenys. Juos teko „taršyti” kirtikliu. Ir didžiąją šaknyno dalį tiesiogine prasme „atsikovoti iš uolos”. Net su storiausiais ir tvirčiausios medienos yamadoriais Lietuvoje tiek neužtrunkame. Per visą dieną, padedant Pėteriui, įveikiau du didelius ruošinius. Ir turbūt smagiausia dalis – jų „transportavimas” kalnu žemyn. Iškastas medis, jeigu neturi smulkių šakų, trapesnės negyvos medienos atsikišimų ar kitų, galinčių nulūžti dalių, gerai suvyniojus šaknis, tiesiog paleidžiamas ridentis šlaitu žemyn.
Po dienos trofėjų paieškų, sukrovus juos į automobilį, tapo kiek neramu, nes vietos liko neperdaugiausiai. Geltonžiedės sedulos šiaip jau – nemaži medžiai ar krūmai, turintys stiprią ir didelę šaknų sistemą, ir vietos užima tikrai nemažai. Bet kol kas tiesiog nutarėm krauti juos kaip išeina, o prieš kelionę namo supakuoti kruopščiai.
Trumpas vakarinis pasivaikščiojimas po naktinį Pėčą. Miestelis turi televizijos bokštą, naktį atrodantį kaip tikras ateivių laivas, ir gražų senamiestį. Miestelio istorija prasideda dar romėnų laikais. Senasis miesto pavadinimas Sopianae, čia dar išlikęs romėnų nekropolis ir požeminiai kapai. Deja jų nepamatėm, bet vakarienė priešais nuostabų operos pastatą tai kompensavo. XIV amžiuje pastatyta Šv. Petro katedra (Pécsi Székesegyház) reprezentuoja gotikos architektūros elementus. Taip pat yra išlikusių ir Osmanų laikotarpio architektūros elementų.
Antros dienos programa buvo kiek intensyvesnė: sedulų paieška ir kasimas iki pietų, po to vizitas pas Pėterio mokytoją Josefą, Kisújbánya miestelyje kalnų apsuptyje, ir vakarop apsilankymas Pėterio sode, Nagyatád miestelyje.
Tikrai neturiu tikslo smulkiai išpasakoti visų įspūdžių. Patys suprantate – tame reikia dalyvauti. Pasikarstyti kalnais slidžiu šlapiu moliu, ieškant kažko įpatingo, suradus – kirtikliu atsikovoti kiekvieną šaknelę, išvaduojant ją iš akmenų draugijos ir mintyse keikiantis „kodėl automobilyje pamiršau pirštines?”, kruopščiai susukti šaknis į plėvelę ir galiausiai – nusitempt medį iki automobilio. Gerai, kai medis kalno viršūnėje, o automobilis papėdėje. Tada medis „nueina” prie mašinos pats. O jei atvirkščiai?.. Taigi, antrą dieną mano įskaitoje tik viena geltonžiedė sedula. O trijų vyrų iš Lietuvos bendras komandinis rezultatas – 11.
Kaip tik per pietus baigėme medžių kasimą ir nuvykome į Josefo valdas. Kisújbánya miestelis kalnų apsuptyje pasižymi nuostabia gamta, šaltiniuotais kalnų tarpekliais, dideliais, įstabius nebarius turinčiais medžiais, įsitvirtinusiais nuplikusiuose kalnų uolose. Čia, net ne viename sklype Josefas su žmona Ilona augina būsimus bonsus, formuoja jau pažengusius šiuo keliu medžius, veda mokymus bonsų entuziastams. Atrodytų, rami gyvenimo tėkmė, bet veiklos su tais medžiais visada būna daugiau, nei atrodo, gali padaryt.
Netrumpa ekskursija ir dalinimasis patirtimi prie kavos su nuostabaus skonio šeimininkės iškeptu pyragu. Nuotrauka atminimui ir …
…patraukiam į sekantį kelionės tikslą, esantį už beveik šimto kilometrų nuo Pėčo – Nagyatád miestelį, kur gyvena Pėteris. Miestelio apylinkės skiriasi nuo Pėčo, čia nebėra kalnų. Pats miestelis nedidelis, ir miestelio statusą gavo tik 1971 metais, taigi, mes beveik vienmečiai.
Keliasdešimties arų namų valdoje čia jau dešimtmetį kuriamas Ludano sodas. Ne viskas užbaigta, daug kas procese, bet būsimo sodo kontūrai jau aiškūs. Apžiūrėjome kiekvieną sodo elementą, pasigilinome į kadagių skiepijimo subtilumus, susipažinome su šeimyna.
Ir kažkaip tapo šiek tiek liūdna. Tokios kelionės pralekia labai greitai. Atrodo, ką tik pasisveikinai, o jau laikas atsisveikinti. Bet nieko nepadarysi, mūsų laukė ne trumpa kelionė namo, reikėjo grįžti į viešbutį, susipakuoti kompaktiškai visą turtą, kad kaip įmanoma patogiau jaustis ilgoje kelionėje, ir gerai pailsėti. Čia kaip niekad gerai pasitarnavo unikali viešbučio padėtis. Galėjome šalia išsikrauti visus medžius ant pievutės, „perrišti” šaknis iš naujo, prikišant šlapių servetėlių, ir gerai apgalvojus sugrūsti į Foresterį viską taip, kad dar ir patys tilptumėm…
Jei į priekį atvažiavome per 17 valandų, atgal kelionė užtruko daugiau nei parą, 25 valandas. Turėjome keletą sustojimų. Pirmiausia užsukome į Kečkemetą pas Laslo, iš kurio šiemet nusipirkome ne vieną bonsų vazoną, apžiūrėjome jo „naminių”, t.y. tropinių medžių kolekciją. Toliau kirtome Slovakiją, Lenkijoje sekė po žiemos miego bundanti Ibuki bonsai studija Janowice, ir pagaliau gyvai pasimatėm su Mariušu, iš kurio jau ne vienerius metus perkam substratus bei vielas (ir man toks jausmas, kad substratus iš čia perka visa Lietuva). Ir galiausiai – Palmatum internetinė parduotuvė Myszków miestelyje – tikras džiaugsmas „prisegt dūšią” sukiojantis tarp pilnų bonsų vazonais lentynų sandėliuke.
Paskutinysis sustojimas buvo dar ko ne pačiuose Lenkijos pietuose, o jau temo, taigi, laukė naktinė kelionė per visą Lenkiją. Ir čia eilinį kartą pasidžiaugėm, kad šalis paskutiniaisiais dešimtmečiais padarė dideles investicijas į savo kelių infrastruktūrą, nes važiuot vienas malonumas. Iš Lietuvos išvažiavom pro Alytų, sugrįžom per Marijampolę – tiesiog taip atrodė saugiau, mažesnė tikimybė, kad grįžinėjant paryčiais iššoks kokia stirna į kelią.
Grįžus kelios valandos miego ir ne mažiau įdomesnis už kasimą trofėjų sodinimas…
Jogaila Mackevičius
Péter Ludán, Donato Šilkaičio, Giedriaus Žilinsko, Jogailos Mackevičiaus nuotraukos
Sorry, the comment form is closed at this time.