Stebint vis labiau taisykle tampantį žieminį atšilimą, „bonsų reikalai” faktiškai nebesustoja ištisus metus. Anksčiau sunešdavom medžius į žiemojimo vietą, užsnigdavo, užšaldavo, o mes laukdavom iki pat pavasario, kai išėjus pašalui prasidėdavo yamadorių sezonas. Dabar gi visą žiemą gali ieškoti naujos medžiagos formavimui, ir net gi ją kasti. Per kelis dešimtmečius kažkaip pasidarė Lietuvoje ankšta, ir pradėjome dairytis į kaimynines šalis. Vienos jų turi kalnus, kuriuose, kaip žinia medžių augimo stilius gerokai skiriasi nuo mūsų lietuviškųjų lygumų. Kitose galima rasti medžių rūšių, kurios pas mus natūraliai neauga, bet sėkmingai galėtų būti auginamos.
Taigi, šiais metais nusižiūrėjome geltonžiedę sedulą (Cornus mas). Lietuvoje jos sėkmingai auginamos, gausiai žydi ir dera. Tai – vieni pirmųjų pražystančių augalų. Deja, Lietuvoje jų „laukinėje” gamtoje nerasime. Sudėtingas, ilgai trunkantis dygimas (kartais sėklai sudygti reikia keleto metų), prastas konkurencingumas juvenilinėje stadijoje. Mūsų ekosistemose geltonžiedes sedulas lengvai nurungia kiti augalai pirmaisiais jų gyvenimo mėnesiais. Tačiau įsitvirtinęs augalas labai gajus, pasižymintis atsparumu šalčiui, gera regeneracija, sparčiu augimu, grybam ir bakterijom atsparia, nepūvančia, tvirta mediena, greitu žaizdų gijimu. Apie dekoratyvumą ir pritaikomumą bonsų kultūrai taip pat verta užsiminti. Anksti pavasarį pražystantys mažučiai geltoni žiedai, dekoratyvūs priešiniai ryškiai žali lapai, nedidelės pailgos ryškiai raudonos uogos. Visos vegetacijos metu augalas išlieka labai dekoratyvus. Negali šios sedulos pasigirti tik lapkričiu – deja, labai nenusidažo jokiomis ryškiomis spalvomis. Jie tiesiog nurunda ir nukrenta.
Būtent šiais metais nutarėm jų paieškoti pas kaimynus. Galimybė pasitaikė Vengrijoje, už pusantro tūkstančio kilometrų nuo namų – bet argi tai kliūtis… Skaityti toliau: Geltonžiedė sedula. Vengrija. 2024