Nuo šio medžio augimo posūkio bonso link „pradžių pradžios”, t.y. 2010-ųjų, jau praėjo beveik penki metai. Kas buvo padaryta iki šiol? Pirmiausia, tai medis po gal ir nelabai savalaikio iškasimo ir sunkios pirmos žiemos (jis buvo tik prikastas, net nepasodintas) prigijo. Augimas buvo vešlus, nepasireiškė jokios fiziologinės ligos, o kitokių ligų ir priešų forsitijos mūsų kraštuose beveik neturi. Tada buvo palaipsniui atkasama apatinė kamieno dalis, trumpinami ištįsę stiebai viršuje, šalinamos šoninės ir šakninės atžalos, trumpinamos, vieluojamos ir formuojamos tos negausios viršūninės šakelės. Ir taip palaipsniui forsitija „suprato”, kuria linkme reikia augti, ko iš jos norima.
Per penketą metų šio medžio atmirė beveik visa vidurinioji dalis. Net gi buvau pradėjęs galvoti, kad tai jau nebe vienas medis, o keletas. Bet šiemet vasarą persodinant pasirodė, jog visos tos „dalys” laikosi kartu tvirtai ir apačioje prie šaknyno yra suaugusios į vieną visumą. Taigi, galiausiai dabar yra susiformavusios trys nepriklausomos šaknų sistemos ir dvi viršūnės. Vieną viršūnę maitina du atskiri šaknynai, kitą (silpnesnę) – vienas.
Iki šiol oras žieminiam formavimui buvo labai palankus. Lauke laikėsi pliusinė temperatūra, tad be jokio streso medį galima pernešti į vėsią patalpą, sutvarkyti, ir vėl išnešti į žiemojimo vietą. Forzitijos formavimui tai – tinkamas atvejis. Pavasarį jį žydi anksti, tad ir persodinimas, ir formavimas tuo metu nelabai tinkami (paprasčiausiai pražiopsosim tinkamiausią laiką, kuris labai trumpas). O vasarą šiek tiek trukdo lapai. Tad sutvarkyti medį žiemą – geras pasirinkimas. Kas kitą – forsitijų žiemojimas ir augimas. Tokios pradžioje šiltos, o į pabaigą šalčiais pasiautėjančios žiemos forsitijoms nėra tinkamos. Žiemos pradžioje jos baigia savo ramybės periodą ir jau būna pasiruošusios sprogimui ir žydėjimui. Tada spustelėję šalčiai gali stipriai pažeisti tiek žiedinius, tiek vegetacinius pumpurus.
Atėjo metas galutinai išsiaiškinti, kuri žievės ir medienos dalis galutinai atmirusi, kuri gyva, ir pradėti formuoti vadinamąsias medžio „venas” – gyvos žievės ir po ja esančios medienos linijas, kuriomis vyksta vandens ir maisto medžiagų judėjimas iš šaknų į vainiką ir atgal. Šį kartą nenaudojau jokių špateliukų, kabliukų, kaltukų. Viskas – tiesinio padaryta šlifuokio pagalba, naudojant nemažą, „stambiais dantimis” frezą ir mažas apsukas. Kodėl? Forsitijos tiek mediena, tiek žievė kerpant yra kieta, bet linkusi skilti. Ir skilti ne visada tinkamoje vietoje. Labai dažnai atlupant negyvą žievę, ji atlūžta kartu su gyvos žievės gabaliukais. To visai nereikia. O tiesiniu šlifuokliu galima pamažu nuimti tik negyvos žievės plotus.
Baigus tokį nužievinimą paaiškėjo, kad gyvas tėra gal tik koks penktadalis viso medžio paviršiaus ploto. Bet atidengta dalis bent jau man tikrai paliko įspūdį. Iš keleto stiebų suaugęs vientisas medžio „kamienas” turėjo ir aštrių briaunų, ir paprastų bukų guburėlių. Tokį jį ir palikau. Po metų-kitų bus galima nuspręsti, ką čia dar pašlifuot, kam suteikt kitokią formą, o ką palikt taip, kaip gamta yra sukūrusi.
Toliau – atidengtos medienos impregnavimas ir rūpestis žaizdomis. Žaizdų gijimas būna labai įvairus. Vienas forsitijos užsigydo labai intensyviu kaliaus augimu ir greitai. Kitos neužgyja niekada, susiformuoja atmirusios medienos sluoksnis apie kurį stebimas žievės sustorėjimas, o pati žaizda taip ir lieka nepridengta visą likusį laiką. Šį kartą pasta užlipdžiau tik didžiausius pažeistos žievės ir kaliaus plotus. Mažesni pažeidimai palikti pliki. Pažiūrėsim, kaip forsitijoms labiau patinka. Žaizdų pasta apsaugo pažeistas vietas nuo infekcijos užkrato. Antra vertus, žaizdas užtraukiančio kaliaus augimui reikia daug deguonies, o pasta labai riboja jo patekimą į sparčiai besidauginančių ląstelių sluoksnį. Saugodama nuo ligų ji kartu lėtina fiziologinius procesus ląstelėse, taip lėtindama ir patį žaizdos gijimą.
Pastebėjau, kad forsitijų medieną labiausiai puola dumbliai ir melsvadumbliai. Pelėsio išvis neteko pastebėti, o bakterinių pažeidimų pasitaiko taip mažai, kad neverta dėl jų pergyventi. Juolab, kad jau buvusi atidengta medieną pirmą kartą buvo impregnuota kalifornijos skysčiu. Taigi, šį kartą pasirinktas ne toks agresyvus antiseptikas – propolis. Jo nusipirkti galima kiekvienoje vaistinėje. Tik jo tirpalas kai kurioms medžių rūšims gali būti kiek per stiprus (praskiesti iki reikiamos koncentracijos galima šiltu distiliuotu vandeniu). Spiritas, kaip kiekvienam žinoma, gerai dezinfekuoja, žūva visos paviršiuje esančios bakterijos, dumbliai, grybai. Atlikęs šią savo misiją, spiritas išgaruoja, mediena lieka padengta plonu propolio, kurio taip pat nemėgsta mikroorganizmai, sluoksniu. Tiesa, jei mediena per daug kieta ar drėgna, propolis gali neįsigerti, o likti paviršiuje. Tada mediena kiek nenatūraliai blizgės nuo tiesioginių šviesos spindulių. Todėl svarbu prieš šį apdorojimą medienos paviršių apdžiovinti liepsna, kuri taip pat yra gera kovos su įvairiais patogenais priemonė. Nereikia bijoti persistengti – forsitijų medieną reikia gerai apdeginti, kad ji pakeistų spalvą (tai – ne spygliuočiai, kurie greitai linkę anglėti). Paprastai džiūdama ji tik pašviesėja.
Propolio tirpalu mediena dengiama panašiai kaip parketas laku. Būtent dengiama, o ne dažoma. Leidžiama tirpalui natūraliai susigerti, o ne makaluojama teptuku į visas puses.
Kai negyvos medienos darbai baigti, pravartu sutvarkyti ir gyvą kamieno žievę. Drėgnu dantų šepetuku nuplauti visi apatinėje kamieno dalyje ant žievės esantys nešvarumai, samanos ir kerpės. Tiesa, bešveisdamas šios forzicijos žievę, juokais pagalvojau – štai kur prašovė apsukrieji pasaulio verslininkai! Net žymiausi meistrai savo filmuotuose patarimuose medžio žievę valo paprastu dantų šepetuku. O kur gi verslo fantazija? Kiek galima buvo sugalvoti įvairiausių „specialių” šepetėlių būtent bonsų žievės valymui. Jie galėtų skirtis savo kotelių forma ir ilgiu, šerelių standumu, ilgiu, išsidėstymu, galvutės forma ir lankstumu… Deja, „specialių” bonsų žievės valymui skirtų šepetėlių nerasime jokioje internetinėje parduotuvėje. Na, bet būkim optimistai – tikėkim, kad greitu metu šią baltąją dėmę (ar juodają skylę) verslas netruks „užlopyti”.
Štai ir visas procesas. Po jo medis gausiai palaistomas, dar parą laiko praleidžia garaže, apdžiūva ir keliauja į savo žiemojimo vietą šiltnamyje ar lauke.
Pabaigai – keletas negyvos medienos fragmentų ir medžio metamorfozės nuo 2012 metų iki dabar.
Informacijos šaltiniai:
Jogaila Mackevičius
Sorry, the comment form is closed at this time.