Nuo šio medžio augimo posūkio bonso link „pradžių pradžios”, t.y. 2010-ųjų, jau praėjo beveik penki metai. Kas buvo padaryta iki šiol? Pirmiausia, tai medis po gal ir nelabai savalaikio iškasimo ir sunkios pirmos žiemos (jis buvo tik prikastas, net nepasodintas) prigijo. Augimas buvo vešlus, nepasireiškė jokios fiziologinės ligos, o kitokių ligų ir priešų forsitijos mūsų kraštuose beveik neturi. Tada buvo palaipsniui atkasama apatinė kamieno dalis, trumpinami ištįsę stiebai viršuje, šalinamos šoninės ir šakninės atžalos, trumpinamos, vieluojamos ir formuojamos tos negausios viršūninės šakelės. Ir taip palaipsniui forsitija „suprato”, kuria linkme reikia augti, ko iš jos norima.
Per penketą metų šio medžio atmirė beveik visa vidurinioji dalis. Net gi buvau pradėjęs galvoti, kad tai jau nebe vienas medis, o keletas. Bet šiemet vasarą persodinant pasirodė, jog visos tos „dalys” laikosi kartu tvirtai ir apačioje prie šaknyno yra suaugusios į vieną visumą. Taigi, galiausiai dabar yra susiformavusios trys nepriklausomos šaknų sistemos ir dvi viršūnės. Vieną viršūnę maitina du atskiri šaknynai, kitą (silpnesnę) – vienas.
Iki šiol oras žieminiam formavimui buvo labai palankus. Lauke laikėsi pliusinė temperatūra, tad be jokio streso medį galima pernešti į vėsią patalpą, sutvarkyti, ir vėl išnešti į žiemojimo vietą. Forzitijos formavimui tai – tinkamas atvejis. Pavasarį jį žydi anksti, tad ir persodinimas, ir formavimas tuo metu nelabai tinkami (paprasčiausiai pražiopsosim tinkamiausią laiką, kuris labai trumpas). O vasarą šiek tiek trukdo lapai. Tad sutvarkyti medį žiemą – geras pasirinkimas. Kas kitą – forsitijų žiemojimas ir augimas. Tokios pradžioje šiltos, o į pabaigą šalčiais pasiautėjančios žiemos forsitijoms nėra tinkamos. Žiemos pradžioje jos baigia savo ramybės periodą ir jau būna pasiruošusios sprogimui ir žydėjimui. Tada spustelėję šalčiai gali stipriai pažeisti tiek žiedinius, tiek vegetacinius pumpurus. Skaityti toliau: Ką po žeme slepia forsitijos (3) Negyvos medienos atodangos
