Priešistorė
Jau užsiminėme, kad dalis Labanoro girios faunos ir floros atstovų yra laikomi arktinio klimato reliktais. Tai reiškia, kad jie čia gyvena nuo tada, kai Lietuvoje dar nebuvo miškų ir plytėjo bekraštė tundra. Labanoro girios klimatas ir dabar ganėtinai atšiaurus, palyginti su likusia Lietuva. Žiema čia ateina pirma ir išeina paskutinė. Dažnai net gegužės pradžioje miško pavėsyje gali rasti paskutinį sniegą. Mažiau čia ir žiemos atlydžių, dėl to Januliškio kaime sugebėjo užaugti sibiriniai maumedžiai, kuriems šiemet sueina lygiai 200 metų. Lietuva yra tinkama vieta europiniams maumedžiams augti, bet sibiriniai pas mus paprastai į medžius neužauga, nes nepakenčia žiemos atlydžių. O Labanoro girioje štai ėmė ir užaugo. Taigi ne veltui Labanoras dar vadinamas Lietuvos Sibiru. Sibirą čia primena ir vakarų taigos miškai, būtent jais Labanoro giria išsiskiria iš kitų Lietuvos girių. Taip, tikrai nereikia taigos ieškoti Sibire. Jos vakarinis pakraštis užgriebia ir Labanorą.
Bet vakarų taiga yra tik dabartinis Labanoro girios veidas. Kaip ir visur kitur Lietuvoje, paskutiniam ledynmečiui atsitraukus prieš 15 000 m., klimatas čia keitėsi daug kartų, o su juo ir augmenija (Gaidamavičius ir kt., 2011). Pirmieji Labanoro girios priešistorės tyrinėjimai prasidėjo prieš 20 metų. Buvo gręžiamas pelkių, ežerų dugnas. Jų nuosėdose ieškota užsikonservavusių žiedadulkių, iš kurių buvo galima atskleisti mums neįtikėtinų dalykų. Pirmiausia, reikia žinoti, kad paskutinysis ledynmetis buvo jau penktas per pastaruosius 2,5 mln. metų ir kažkada bus šeštas ledynmetis, o laikotarpiai tarp jų vadinami tarpledynmečiais. Kiekvienas ledynmetis sunaikindavo visą gamtą ir po to ji turėdavo atsikurti iš naujo. Kažkur už Alpių, kur ledynas nepasiekdavo, išlikdavo dalis medžių, kurie, ledynmečiui pasibaigus, kolonizuodavo mūsų kraštą iš naujo. Deja, ne visos rūšys Europoje išlikdavo, tad ne visos ir sugrįždavo. Viena iš tokių rūšių – tai gigantiškoji sekvoja, šiuo metu auganti tik JAV, kurios žiedadulkių, pasilikusių iš paskutiniojo tarpledynmečio sluoksnių, buvo rasta Girutiškio rezervato Verpstinio ežero dugne. Sunku įsivaizduoti, kad dabartinėje Labanoro girios teritorijoje augtų ne mums įprastos pušys su šermukšniais, o sekvojos su žagreniais, bet būtent taip atrodė šio krašto miškai prieš 100 000 metų.
Kuomet ledo tirpsmo vandenys suformavo naujus ežerus ir upes, t. y. pasibaigė „ežerodara“, prieš 14 tūkst. metų prasidėjo kitas svarbus procesas – „pelkėdara“. Dabartinės Labanoro girios aukštapelkės, kurios užima net 13 % girios ploto, atsirado būtent tuo laiku, kaip tik tada pirmame durpių milimetre ir užsikonservavo pirmųjų augalų žiedadulkės. Aplink tyvuliuojančius vandens telkinius plytėjo tik smėlis, molis ir akmenys, nebuvo jokio dirvožemio, tad jam susiformuoti reikėjo pirmųjų augalų – pionierių. Jais tapo kiečiai ir balandos. Taip, pirmieji Labanoro girios augalai buvo būtent tokie. Kiečiai ir balandos greitai užleido vietą beržams keružiams ir pažeme besidriekiantiems karklams. Keružis, kurio didesnį sąžalyną iki šiol galima pamatyti Labanoro girioje, buvo pirmasis mūsų krašto „medis“. Kabutėse šį žodį rašome todėl, kad jo aukštis siekia vos 50 cm ir dažnai musmirės užaugdavo aukštesnės už šiuos beržus. Vėlyvuoju ledynmečiu (14–11 tūkst. metų prieš dabartį) klimatas buvo arktinis, o iki šių laikų per stebuklą čia išlikę augalai, tokie kaip beržas keružis ir durpyninis berenis, vadinami arktinio klimato reliktais. Iš žolinių augalų tuo metu buvo paplitusi selaginėlė (toks pataisas) ir nuostabiais, šilagėlę primenančiais žiedais (tik baltos spalvos) žydinti driada (Gaidamavičius ir kt., 2011). Tiek vienas, tiek kitas augaliukas dabar randami tik tolimoje šiaurėje, už tūkstančių kilometrų nuo Labanoro girios.
Klimatui toliau šylant masiškai išplito kadagiai. Jeigu teko pabuvoti Estijos Saremos saloje, tai Labanoro girios kraštovaizdis tuo metu atrodė būtent taip – bekraščiai kadagynai. Kadangi jų niekas nekirsdavo ir nedegindavo, tai jie pasiekdavo įspūdingų dydžių, nes literatūroje nurodoma, kad paprastasis kadagys gali gyventi iki 800–2000 metų (Navasaitis ir kt., 2003).
Vėlyvojo ledynmečio laikotarpiu įvyko trumpas šiltesnio klimato įsiveržimas ir tuo pačiu metu į Lietuvą pradėjo veržtis pirmosios eglės. Būtent Labanoro girioje atliktais paleobotaniniais tyrimais tai įrodyta pirmą kartą. Iki tol manyta, kad eglės į Lietuvą atkeliavo keliais tūkstantmečiais vėliau. Bet, kaip jau minėta, tas šiltasis laikotarpis buvo trumpas, tad eglės išnyko.
Prieš 11 500 metų, besibaigiant vėlyvajam ledynmečiui ir prasidedant dabartiniam geologiniam laikotarpiui, kurį vadiname holocenu, pradėjo plisti mums įprasti medžiai, kuriuos Labanoro girioje aptinkame ir šiandien. Kaip ir iki tol, šiltas laikotarpis keisdavosi su šaltu, todėl Labanoro girios pušynus bei beržynus retkarčiais paįvairindavo alksniai, liepos ir guobos. Tačiau prieš 8000 metų prasidėjo itin šiltas holoceno laikotarpis, pavadintas Atlančiu, kuris Labanoro girią pakeitė neatpažįstamai. Jis truko visus tris tūkstančius metų, o vidutinė metinė temperatūra buvo net iki 6 laipsnių aukštesnė nei dabar. Suprantama, kad tai buvo rojus plačialapiams medžiams. Net ir Labanoro girioje, kurioje dirvožemis niekada nebuvo turtingas, pradėjo plisti ąžuolynai, klevynai, guobynai. Gūdžioje girioje klaidžiojo lūšys, lokiai, perėjo juodieji gandrai, o medžių viršūnėmis nardė voverės skraiduolės. Tuo metu Lietuvoje atsirado net vėžlių, kurie dabar laikomi Atlančio reliktais, mat Lietuva dabar yra šiauriausia jų apsigyvenimo vieta.
Norint suprasti, kokie medžiai augo tuo šiltuoju laikotarpiu, net nebūtina atlikti paleobotaninių tyrimų. Užtenka pasižiūrėti, kas auga piečiau Lietuvos, t. y. Lenkijoje. Bukai, jovarai (platanalapiai klevai), trakiniai klevai, juodosios ir baltosios tuopos, kukmedžiai, laukinės trešnės, europiniai maumedžiai, europiniai kėniai – visa tai buvo ir mūsų krašto medžiai. Ir žiedadulkių tyrimai tą patvirtina. Paskutinės bukų ir skroblų žiedadulkės Labanoro girioje buvo rastos durpių sluoksnyje, kurio senumas 2000 metų. Kaip mes žinome, bukai Lietuvoje tik dabar pradėjo plisti iš naujo (Vakarų Lietuvoje), o skroblų paplitimo riba eina per Aukštadvarį, tačiau Labanoro girioje (Lakajos girininkijoje) buvo rasta nedidelė natūrali skroblų sala – miškelis (Navasaitis ir kt., 2003). Vėlgi – Atlančio reliktas.
Pastaruosius 3000 metų klimatas Lietuvoje vis vėso ir ypač didelis atvėsimas buvo XIII–XVIII a. Šis laikotarpis dar buvo vadinamas „mažuoju ledynmečiu“. Per šį laikotarpį iš Labanoro girios, taip pat ir iš Lietuvos, dingo visos medžių rūšys, kurias dabar laikytume egzotinėmis. Paskutinis laikėsi europinis maumedis, bet ir jis neatsilaikė – išnyko pačioje „mažojo ledynmečio“ pabaigoje. Vėliau, prieš 150 metų, Lietuvoje jie pradėti sodinti iš naujo, ir kaip matome dabar, auga puikiai – dabar tai aukščiausi medžiai Lietuvoje (Degsnės maumedyne, Prienų r.).
Na, o aukščiausi medžiai iš natūraliai augančių – tai Labanoro pušys. Niekur nerasi tokių aukštų, tiesių, išlakių pušų kaip Labanoro girioje. Kiauneliškio rezervate jos siekia 44 m aukštį. Pasakojama, kad Labanoro pušys labai tiko senovinių laivų stiebams, kurie buvo naudojami caro Petro I laivynui. Vertingiausia visame regione mediena tapo ir Labanoro girios prakeiksmu, nes jos norėjo visi.
Andrejus Gaidamavičius
Sorry, the comment form is closed at this time.