Labanoro giria – jau 12 000 metų gyvuojantis žaliasis Lietuvos smaragdas

Labanoro giria, dar vadinama Labanoro-Pabradės giria, yra antras Lietuvos miškų masyvas pagal dydį ir užima 91 500 ha, iš kurių mišku apaugęs plotas sudaro 73 000 ha. Daugiau nei pusė girios patenka į Labanoro regioninį parką ir toliau ji driekiasi iki Lavoriškių girios pietuose ir Ažvinčių-Minčios girios šiaurėje (Brukas ir Žygelis, 2007). Labanoro giria neturi aiškių ribų, kaip nemėgsta ribų ir pati gamta. Žinoma, Labanoro giria kadaise buvo daug didesnės girios dalimi, o paleobotaniniai duomenys (Gaidamavičius ir kt., 2011) rodo, kad pirmieji mūsų krašto gyventojai ją matė visai kitokią, nei dabar matome mes. Prieš trejetą tūkstančių metų kas dešimtas medis čia buvo ąžuolas. Netruko maumedžių, bukų, skroblų, jovarų, tuopų, kukmedžių ir kitų dabar jau egzotiškai šiame krašte atrodančių medžių. Girioje yra apie 300 ežerų, bet kadaise jų buvo kur kas daugiau, nes dauguma jų pavirto aukštapelkėmis. Buvo ir daug žemyninių kopų, kurių smėlį netrukdomai žarstė vėjai. Senovinis kraštovaizdis turėjo atrodyti užburiančiai, tad gal ne veltui, etnologų manymu, ši giria – viena mistiškiausių, mitologiškiausių vietų Lietuvoje. Jau pats Labanoro vardas, kuriuo pavadinta ir giria, ir miestelis, skamba mistiškai. Ar tai nuo labai norisi čia vėl sugrįžti, ar – nuo labo noro, t. y. geros valios žmonių, čia gyvenančių… Kas žino?.. Bet ir viena, ir kita puikiai atitinka tikrovę.

Ne tik gamtos paveldas

Labanoro giria ne tik maitino, rengė, šildė vietos žmones, bet ir gynė juos nuo priešų. Visais laikais Lietuvos gyventojai čia rasdavo prieglobstį nuo karų, įrenginėdavo bunkerius, apkasus, įtvirtinimus. Nors Labanoro girioje žinomi tik du piliakalniai (Kertuojų ir Budrių), bet pati giria savo neaprėpiamais plotais, neįžengiamomis tankynėmis, pelkynais, ežerų gausa veikė kaip vienas didelis gynybinis skydas. Neatsitiktinai tiek sovietmečiu, tiek dabartiniais laikais Labanoro girioje veikia didžiausias šalyje karinis poligonas, šiuo metu pavadintas generolo Silvestro Žukausko vardu. Visoje girioje rastume abiejų pasaulinių karų apkasų, pokario laikotarpio partizanų bunkerių liekanų. Dar senesnius laikus mini 1863 m. sukilimo dalyvių kapai. Bet patys seniausi šio krašto įvykių liudytojai yra pilkapiai, kurių Labanoro girioje gausu kaip niekur kitur. Pilkapių kasinėjimai atskleidė, kad žmonės čia gyveno nuo VIII a. (Balčiūnas, 2000). Yra rastos ir dvi akmens amžiaus gyvenvietės šalia Kertuojų ir Išnarų ežerų. Jei visus šiuos archeologinius artefaktus sugebėtume prakalbinti, jie papasakotų unikalią šio krašto istoriją. Todėl Labanoro giria, kaip visų svarbiausių šalies įvykių liudininkė, yra svarbi ne tik kaip gamtos, bet ir kultūros paveldas.

Bene žymiausia istorinė vieta Labanoro girioje – tai Kiauneliškio mūšio vieta, kur Lietuvos Tigro rinktinės partizanai dvi paras narsiai gynėsi nuo daug didesnės rusų armijos. 1944 m. pagal Tigro rinktinės paruoštą „Panteros“ planą Labanoro girioje sumanyta įrengti dvi ilgalaikei gynybai pritaikytas, įtvirtintas stovyklas. Pirmą tokį bunkerį 1944 m. rudenį netoli Kiauneliškio įrengė LLA Tigro rinktinės Apolinaro Juršio-Vytenio vadovaujamas apie 60 partizanų būrys. Žiemą prie jo prisijungė Antano Krinicko-Romelio vadovaujamas partizanų (irgi apie 60) būrys, kuris 1945 m. žiemą įrengė kitą bunkerį. A. Juršio bunkerio partizanai gyveno Margio bunkeryje, o A. Krinicko – Kauno bunkeryje. Tai buvo gerai įrengti didžiuliai bunkeriai su rąstinėmis sienomis ir lubomis, kurias dengė metrinis žemių sluoksnis, buvo įrengtos 6 šaudymo angos. Kauno bunkeris buvo panašaus dydžio su žeminę supančiais apkasais. Partizanai buvo ginkluoti kulkosvaidžiais ir šautuvais (Remeika ir kt., 2003).

1945 m. kovo 11 d. NKVD ir stribai iš Švenčionių, Švenčionėlių ir Saldutiškio (apie 500 karių) puolė Kauno bunkerį. Bunkerį gynę partizanai atmušė pirmąsias atakas, tačiau jų stovykla ir bunkeris buvo apsupti. Dauguma partizanų iš apsupties išsiveržė, kautis liko tik 7–15 iš apkasų išmuštų partizanų. Margio bunkerį gynę partizanai atėjo į pagalbą Kauno bunkeriui. NKVD, sužinojusi apie antro bunkerio egzistavimą, apsupo ir jį. Visi Margio bunkeryje buvę Vytenio būrio partizanai nutarė kautis. Kautynės vyko iki vakaro. Vakare į pagalbą atskubėjo apie 300 partizanų, priklausiusių LLA Tigro rinktinės štabo būriams. Pamatę, kad bunkerius apsupę enkavėdistai ilsisi, atidengė stiprią ugnį, prasilaužė prie Margio bunkerio ir bandė išvesti iš apsupties kovos draugus. Priešas atsitraukė, tačiau išsikvietė pastiprinimą iš Švenčionių ir Utenos. Vėl prasidėjo kautynės, trukusios iki kovo 12 d. Priešo pajėgos buvo didelės – apie 2000 kareivių. Antros kautynių dienos partizanai neatlaikė (Remeika ir kt., 2003). Jiems atminti Kiauneliškio gamtiniame rezervate, buvusių bunkerių vietoje, 2003 m. atidengta skulptūrinė kompozicija.

Vien dėl šių įvykių Labanoro giria nusipelno pagarbos ir apsaugos, nes kas žino, ar ateityje mums vėl neteks joje nuo priešo slėptis.

Labanoro ežerynas

Labanoro ežerynas (dar kartais vadinamas Labanoro-Molėtų ežerynu) laikomas svarbiausiu šios girios kraštovaizdžio elementu. Ežeringiausioje Lietuvos girioje yra lygiai 300 šių dangų atspindinčių stebuklų, kuriuos norisi pavadinti „dangorodžiais“ (kaip veidrodis rodo veidą, taip ežeras rodo dangų). Dauguma jų sujungti miško upeliais, nepaliestais sovietmečio melioracijos. Tik vienas jų – Kertuoja – anuomet buvo iš dalies ištiesintas, prie jo ištakų buvo pastatytas šliuzas vandens lygiui reguliuoti, tačiau prieš dešimtmetį, vietos gyventojų reikalavimu, šis upelis buvo sugrąžintas į senąją vagą, tai buvo pirmas upės renatūralizavimo atvejis Lietuvoje. Kertuojos upelis jungia bene garsiausius Labanoro girios ežerus – Kertuojus ir brolius dvynius Juoduosius ir Baltuosius Lakajus. Kertuojai yra labai seklus (vidutinis gylis siekia apie 2 m), milžiniškas ežeras (545 ha), kurio vandenys pavasarį įšyla greičiausiai. Kiekvieną pavasarį Kertuojos upeliu iš Lakajų suplaukia neršti tuntai žuvų. Tokia sistema, kur vienas ežeras atlieka „inkubatoriaus“ vaidmenį, o kitas šalia esantis yra motininis – retai kur Europoje pasitaiko. Prieežerinės kopos – retas reiškinys. Palei Kertuojų ežero pakrantę tęsiasi ąžuolais apsodintas kelių kilometrų ilgio neaukštas kopagūbris, kadaise supustytas ežero vėjų.

Siaura sausumos juosta tarp Kertuojų ir Juodųjų Lakajų ežerų vietomis siekia vos 70 m ir primena Kuršių neriją. Seklūs Kertuojai primena Kuršių marias, o gilūs Lakajai – Baltijos jūrą. Šioje „jūroje“ yra didelė sala, kuri savo kontūrais primena Britanijos salą, todėl ir pavadinta Anglija. Dar ir dabar saloje likę kadaise čia gyvenusio sodininko pasodinti dekoratyvūs želdiniai, o vietiniai žmonės iki šiol prisimena, kaip į salą ir iš jos buvo plukdomos karvės. Tiksliau, jos plaukė pačios, nes karvės, pasirodo, yra geros plaukikės.

Anglijos sala – tik viena iš 50 salų, esančių Labanoro girios ežeruose. Pati didžiausia yra Birutės sala (27,5 ha) Siesarčio ežere. Siesartis unikalus tuo, kad tai takoskyrinis ežeras, t. y. iš jo ištekantys upeliai vandenis plukdo į skirtingus baseinus: Žeimenos ir Šventosios. Tiek Siesartis, tiek Baltieji Lakajai puikiai matomi nuo Labanoro girios apžvalgos bokšto, esančio prie Mindūnų. Nuo tada, kai 2015 m. čia iškilo šis 36 m. aukščio bokštas, pasigrožėti girios ežerais atvažiavo daugybė Lietuvos gyventojų (Gaidamavičius ir Petrauskienė, 2018).

Ne tik salos, bet ir ežerų pusiasaliai žavi savo ypatingų kraštovaizdžiu. Keturi iš jų – Alnio, Mažojo Siaurio, Aiseto ir Ščiūrio – įtraukti į gamtos paveldo objektų sąrašą. Ščiūrio ragas unikalus tuo, kad tai pusiasalis tarp dviejų ežerų – Juodųjų ir Baltųjų Lakajų. 2021 m. palei visą šio pusiasalio pakrantę įrengtas pažintinis takas, kuris kviečia aplankyti įdomius medžius, retus augalus, pasidairyti į vandens paukščius ir pasigrožėti nuostabiais vaizdais.

Kad pamatytume visą Labanoro ežeryno grožį, tektų pažvelgti į jį iš paukščio skrydžio, ką 2003 m. padarė tarptautinės organizacijos „Global Nature Fund“ prezidentas dr. Gerhardas Thielcke’as, kuris kuravo pasaulinį ežerų tinklą „Living Lakes“ („Gyvuojantys ežerai“). Sraigtasparniu pakilęs iš Molėtų ir pamatęs Labanoro ežerus iš oro, jis suprato, kad viskas, kas apie juos yra pasakojama, yra tiesa ir šį ypatingą kraštovaizdžio bei gamtos paveldo objektą įtraukė į minėtą ežerų tinklą. Šiam tinklui priklauso garsiausi pasaulio ežerai – nuo Titikakos iki Baikalo. Taigi 2004 m. Labanoro ežerynas įtrauktas į „Living Lakes“ ežerų tinklą, kurio tikslas apsaugoti gamtiniu požiūriu turtingiausius pasaulio ežerus, kurių biologinei įvairovei yra iškilusi grėsmė (Global Nature Fund, 2004). Niekur kitur Lietuvoje, tik čia, Labanoro girios ežeruose, nerasi taip gausiai perinčių erelių žuvininkų, itin retų arktinio klimato reliktų juodakaklių narų, virš vandens baltais varpeliais vasaromis iškylančių ežerinių lobelijų, aukštapelkinių ežerų pakrantėse besidriekiančių beržo keružio sąžalynų, pasilikusių čia nuo priešistorinių laikų, kai Lietuva buvo tundros zonoje.

Tęsinys

Andrejus Gaidamavičius