Ne koks šiemet pavasaris, net forsitijos žydėti nelinkusios. Atrodo gamta laukia kažko, o tas „kažkas” vis neateina. Žinoma, laukiama atšilimo – o jos kaip nėra, taip nėra. Tačiau, kad ir kaip viskas vyktų pamažu, kiekvienam augalui anksčiau ar vėliau ateina žydėjimo metas. Artėjant nors ir prognozuojamai vėsiam savaitgaliui, Vilniuje, prie Neries, žiedus pradėjo skleisti sakuros…
Gamta tikrai turi nerealų sugebėjimą atsistatyti. Šiandien teko apsilankyti vietose, kur yamadorių ieškojome 2012 metais antrojo žygio metu. Viskas labai pasikeitę. Kirtimas, kuriame galimai slėpėsi būsimi bonsų parodų nugalėtojai – yamadoriai – jau gerokai praaugo mane, sutvirtėjo, apžėlė viržiais, bruknėmis, apsikutojo samanomis. Jokio nuskriausto medžio, pretenduojančio į bonso ruošinį, ten nė su žiburiu nebesurasi – visi arba buvo surasti ir išsikasti, arba juos užgožė ataugantis miškas.
Kaip bebūtų gaila, bet šalia ošęs brandus pušynas, kurio pavėsyje teko ilsėtis po intensyvaus darbavimosi kastuvu, prieš kelis metus buvo iškirstas. Dabar ten vien graudulį kelianti plynė su nesenai pasodintomis jaunomis pušaitėmis, atkakliai besikabinančiomis į gyvenimą.
Tose vietose lankiausi ne kartą įvairiais metų laikais. Pavasarį miško keliukų sankryžoje visada puikuodavosi keli stambūs šilagėlių kereliai. O aplinkiniuose keliukuose buvo pilna bobausių. Po kirtimo keletą metų šilagėlių pavasarį neberadau. Atrodė jos buvo sumaitotos technikos ar velkamų nukirstų medžių kamienų. Bet šiemet laukė staigmena – abu kereliai vėl tvieskė žiedais. Atrodo, jos ne tik atsigavo, bet ir plinta – pavyko rasti dar ne vieną anksčiau neužmatytą augalą.
Nesusitarę šiemet bobausiai su šilagėlėmis. Anksčiau ir vieni, ir kiti pasirodydavo kartu. Šiemet šilagėlės jau ketina nužydėti, o gausiausi pavasariniai grybai Lietuvoje vos ima rodytis. Skaityti toliau: Po senas yamadori paieškų vietas pasižvalgius. Bobausiai ir šilagėlės
Irinos ir Mažvydo Mackevičių nuotraukos
Galerijos nuotraukos darytos trijose turistų Honkonge gausiai lankomose vietose: Nan Lian sodo, Wong Tai Sin šventyklos ir Tian Tan Buddha.
Irinos Mackevičienės nuotraukos
Šių metų balandžio 16-17 dienomis Slovakijos mieste Nitroje organizuojamas jau devynioliktasis Tarptautinis bonsai ir arbatos festivalis.
Informacijos šaltinis – http://www.e-bonsai.eu
Žiema staigiai atėjo, skubėdama ir pasitraukė. Nors gamtos pabudimo ženklai vis dar dviprasmiai. Vis dar neskuba išlįst į paviršių ankstyvosios gėlės – krokai, tulpės, žibuoklės, tačiau paukščiai giesmėmis džiugina garsiai. Pašalas jei kur užsilikęs, tai jau visai nebetvirtas. O jei pašalo nėra – metas ir yamadorių pasižvalgyti. Juk kuo anksčiau augalas iškasamas ir persodinamas, tuo didesnė tikimybė jam prigyti. Juolab ir barsukai šiemet per viduržiemį ankstyvą pavasarį išpranašavo…
Taigi, praėjusį savaitgalį pirmosioms jau šių metų žvalgyboms prisiruošiau ir aš. Ir žvalgybų objektas šį sykį tapo alksniai, vis labiau užkariaujantis drėgnas Vilniaus apylinkes, šlapesnes pievas, pakelių griovius, balų ir šlapynių pakraščius.
Jau keletą metų vis į juos dairiausi. Gražūs, greitai augantys medžiai. Sodri lapija, žvilgantys gražios formos paprasti lapai, smulkūs žiedynai, patraukliai atrodantys vaisiai . Iš estetinės pusės atrodo, jiems nieko netrūksta kad užkariaut bonsų augintojų simpatijas. Tačiau kažkodėl taip nėra, retai pamatysim juodalksnį ar baltalksnį, besipuikuojančius tiek augintojų soduose, tiek renginiuose. Kokios to galėtų būti priežastys?
Kasmet Lenkijos, Čekijos ir Vokietijos bonsai entuziastai rengia tradicines parodas vis kitoje šių valstybių. Šiemet gegužės pradžią pažymės bonsai paroda Vroclave – Europos kultūros sostinėje 2016-aisiais. 
Informacijos šaltinis – www.bonsaiklub.pl
Pirmojoje dalyje faktiškai apžvelgta viskas, nepamirštas net gi išskirtinai žiemiškas zyboldo obelų šakelių „traškumas”, skatinantis būti atsargiems. Bet, kaip minėjau – dar keletas medžių, keletas atvejų. Visi jie daugiau mažiau panašūs: nusižiūrimas medžio priekis, pasvirimo kampas (kurį reiktų pakoreguoti sekantį kartą persodinant), sutvarkomos didžiosios žaizdos, išgenimos „šabakštos”, suvieluojamos ir suformuojamos skeletinės vainiko šakos.
Viskas atrodo labai paprasta. Turbūt nereikia papildomų komentarų, kaip tą augalo priekį nusižiūrėti. Tai – gražiausioji jo pusė nuo apačios iki viršaus. Jei apačioje augalas gražesnis vienoje pusėje, o viršuje – kitoje, pirmenybė teikiama apatinei. Kodėl? Todėl kad viršutinę galima labai pasistengus performuoti, o tos vietos, kur kamienas pereina į šaknyną, nepakeisime jau niekaip. Skaityti toliau: Formavimas žiemą. Zyboldo obelis (2-4)
Tokios jau tradicijos – artėjant Kalėdoms, pradedam ruoštis ir puoštis, ir puošti medžius. Apie žiemos švenčių medžius ne taip jau mažai buvo kalbėta. Turbūt visi spėjot perskaityti prieš praeitas Kalėdas pasirodžiusį įrašą apie paprastą Kalėdų eglutę. Šventiniams medžiams skirta ir atskira tema forume. Vieni laikomės nusistovėjusių tradicijų ir puošiam paprastas nukirstas eglutes ar jų šakas, kiti tausojam medžius ir papuošiam dirbtines eglutes, dar kiti – ieškom kažko originalaus ir neįprasto.
Iš tikrųjų, tai pasitelkus fantaziją, šventinį medį galima suformuoti vos ne iš kiekvieno spygliuočio. Kad ir kokia būtų natūraliai augančio medelio laja, ją visada galima pakreipti norima linkme. Ir per trumpesnį ar ilgesnį laiko tarpą gauti norimą rezultatą.
