Pirmojoje dalyje faktiškai apžvelgta viskas, nepamirštas net gi išskirtinai žiemiškas zyboldo obelų šakelių „traškumas”, skatinantis būti atsargiems. Bet, kaip minėjau – dar keletas medžių, keletas atvejų. Visi jie daugiau mažiau panašūs: nusižiūrimas medžio priekis, pasvirimo kampas (kurį reiktų pakoreguoti sekantį kartą persodinant), sutvarkomos didžiosios žaizdos, išgenimos „šabakštos”, suvieluojamos ir suformuojamos skeletinės vainiko šakos.
Viskas atrodo labai paprasta. Turbūt nereikia papildomų komentarų, kaip tą augalo priekį nusižiūrėti. Tai – gražiausioji jo pusė nuo apačios iki viršaus. Jei apačioje augalas gražesnis vienoje pusėje, o viršuje – kitoje, pirmenybė teikiama apatinei. Kodėl? Todėl kad viršutinę galima labai pasistengus performuoti, o tos vietos, kur kamienas pereina į šaknyną, nepakeisime jau niekaip. Skaityti toliau: Formavimas žiemą. Zyboldo obelis (2-4)
Žiema, nors ir neskubėdama, bet vis gi atėjo. Lyg ir viskas vyko teisingai. Pradžioje merkė lietus, prigirdė žemę. Tada ėmė spaust lengvas šaltukas, o kartu ir pradėjo snigti. Kai viskas buvo sniegu užklota, šaltukas spustelėjo stipriau. Tad skųstis neturėtumėm. Kad ir kaip tie šalčiai nepatiktų, žiema mūsų krašte – privalomas metų laikas. Per jį gamta pailsi, atsirenka stipriausius, ištvermingiausius, susidoroja su parazitais.
Sėkmingas medelių žiemojimas dažnam bonsų augintojui yra ne mažas galvos skausmas, nepriklausomai nuo to, ar jie ir toliau auga šiltai patalpose, ar paliekami visiškoje ramybėje lauke.