Pasvarstymai. Kokį substratą pasirinkti?

Substratas – vienas pagrindinių faktorių, kurio dėka mūsų augalai arba klesti, arba skursta. Todėl natūralu, kad jo pasirinkimas yra svarbus. Juk pasodinę ar persodinę medį mes ji mažiausiai metams paliekame tame pačiame substrate, ir persodinam skubos tvarka tik akivaizdžiai medžiui sunegalavus. Taigi, mažiausiai metus laiko augalas turės ne tik įsitvirtinti, bet ir naudotis visomis substrate esančiomis maisto medžiagomis, adaptuotis prie dujų apykaitos (kai kas tai dažnai pamiršta, bet augalų šaknys irgi kvėpuoja, kaip ir visi kiti organai), prie drėgmės režimo.

Per tūkstantmečius trunkančią žemdirbystės istoriją augalų augintojai sugalvojo tūkstančius įvairiausių būdų, kaip pagerinti substratų savybes tiek laisvai lauke augantiems augalams, tiek auginamiems vazonuose. Šis straipsnis tikrai nebus dar viena „receptų knygelė”, kurioje išvardintos rūšys ir pateikiami joms tinkamiausi substratai. Visų pirma todėl, kad labai daug sumedėjusių augalų rūšių naudojama bonsams ir nesunkiai galima daugelį  šių rūšių palikti nepastebėtomis. Antra, neauginus daugelio rūšių augalų, rekomendacijų joms pateikimas tėra tik perrašymas „iš vienos receptų knygelės į kitą”. Kam gi to reikia. Juk daug svarbiau kiekvienam bonsų augintojui išsiugdyti ne tik praktinius augalų formavimo įgūdžius, bet ir įvaldyti biologinę logiką, kurios dėka nesunkiai literatūroje randamas žinias galima pritaikyti savo konkrečiam atvejui.

Kad pasirinkti tinkamą substratą, svarbu išsiaiškinti, kokiose natūraliai augimvietėse augalas auga, prie kokių sąlygų pripratęs. Kai kurios rūšys dirbtiniam auginimui yra labai dėkingos, nes gali augti tiek sunkiame, tiek lengvame dirvožemyje, dirvožemio fizikinės-cheminės savybės (pH, druskingumas, laidumas orui, imlumas drėgmei) joms nėra labai svarbios,ir maisto medžiagų kiekiui jos nėra labai išrankios. Tokias rūšis nesunku prižiūrėti, substratų mišinių, kuriuos galėtumėm panaudoti jų auginimui,  pasirinkimas yra gerokai didesnis.  Tokių rūšių aprašymuose mes visada rasim nuorodą į platų jų geografinį paplitimą bei daugybę išvardintų ekosistemų, kuriose tokie augalai aptinkami. Pavyzdžiui, domėdamiesi informacija kad ir apie liepas, pušis, kadagius, obelis, beržus mes rasim žinių tiek apie platų šių genčių rūšių paplitimą, tiek apie labai įvairuojančias augimvietes. Ir iš tikrųjų, nemažai šių genčių augalų atstovų gerai tarpsta įvairaus rūgštingumo (pH), sunkumo, maistinės sudėties dirvožemiuose. Jei mūsų dėmesį patrauks magnolijos, rododendrai ar azalijos, čia jau susidursim su nemažais apribojimais – pH žemas (dirvožemis rūgštus), daug organikos, didelis imlumas drėgmei (bet be ilgalaikio užmirkimo), substratas negali supulti (būtina aeracija – vėdinimas).

Visas tokias būtiniausias dirvožemio (substrato) savybes mes turėtumėm perkelti ir į konteinerius savo bonsams. Bet tiesioginis perkėlimas tikrai ne visais atvejais yra įmanomas. Pavyzdžiui, bukai, ąžuolai gerai tarpsta molingame dirvožemyje, bet geriau net nebandyti užpildyti bonso konteinerio priemoliu ar moliu – palijus stipresniam lietui ir pakaitinus saulei mes turėsime „medį plytoje” (idėja gal ir įdomi, bet pasibaigianti liūdnai mūsų augintiniui). Taigi, tenka rinktis  papildomas žemių mišinio derinio dalis iš lengvesnių, biresnių medžiagų, tokių kaip lapinė žemė, smėlis, žvyras, trinta medžio anglis, mineraliniai sorbentai. Ir maišyti jas su augalui įprastomis – moliu, kompostu, durpėmis. Keletą savo išbandytų receptų, pasiteisinančių ne vienerius metus esu pateikęs straipsniuose kitose svetainėse, kalbėdamas apie ąžuolus, kadagius, fikusus.

Naudojami ir kiti substratų analogai, kaip antai akadama. Tai – vulkaninio molio gurvuoliai. Nors mitybine verte akadama nėra labai vertinga, tačiau savo fizikinėm savybėm gali sužavėti ne vieną bonsų augintoją. Nors yra biri, tačiau supilta į konteinerį tarsi sukimba. Tarpuose tarp granulių lengvai cirkuliuoja oras, o šaknims augti lengva dėl paties substrato purumo. Akadamos granulės sugeba gerai sugerti vandenį bei esant poreikiui jį atiduoti, tačiau ji neužmirksta. Bet turbūt patraukliausia jos savybė pradedantiems, tai spalvos keitimas priklausomai nuo drėgmės kiekio.

Bet kaip praktiškai įsitikinti, kuris substratas galėtų būti tinkamiausias. Atlikime paprastą, neilgalaikį eksperimentą. Tam reikia:

1. Kelių vienodo dydžio indų;
2. Keleto daugiau mažiau vienodų augalų;
3. Akadamos;
4. Žemių mišinio.

Indai tebūnie paprasti 8 cm skersmens plastikiniai vazonėliai daigams.

Kaip eksperimentinius augalus paimkime kad ir vieną fikusų genties atstovą – skiautėtalapį fikusą (Ficus carica). Turbūt kiekvienas yra ragavęs jo vaisių – figų.  Šis augalas yra ganėtinai augus, turi stiprią šaknų sistemą, reiklus maisto medžiagų kiekiui (jam jų reikia daug), lengvai regeneruoja. Bonsams  formuoti naudojamas gana retai, bet vis tik naudojamas (keletas pavyzdžių).

Parinkti du šio augalo auginiai, vienodo ilgio, storio, vienodai pradėję formuoti šaknų užuomazgas.

Kiekvieno auginio apatinėje dalyje matosi susiformavusio nediferencijuoto audinio – kaliaus – dariniai, iš kurių pradeda augti šaknys.

Vieną auginį sodinsim į akadamą, kitą į žemių mišinį, sudarytą iš lapinės žemės, smėlio, durpių ir ceolito, sumaišytų santykiu 3:2:1:0,5.  Toks mišinys yra trąšus ir purus.

Toliau viskas labai paprasta – pasodinam abu auginius į vazonėlius su skirtingais substratais ir keletą mėnesių paauginam šiltoje šviesioje vietoje, saugant nuo tiesioginių saulės spindulių.

Auginimo metu verta stebėti augalų vandens poreikius, kas kiek laiko kiekviename vazone augantį reikia laistyti. O po to pasižiūrėsim, kuris vis gi augo geriau, kurio šaknų sistema geriau susiformavo.

Jogaila Mackevičius