Lap 272015
 

2015-07-30_3324 tlefonaiKai vasarą padaugėja darbų ir tempas tampa toks greitas, kad pasijunti kaip voverė rate, ir dar bebėgant tame rate kojos ima praslysti, reikia staigiai spustelėt stabdžius ir… keletą dienų pakeisti aplinką. Trumpos kelionės kur nors tolėliau – geras sprendimas. Taigi, šį vidurvasarį pagaliau susiruošiau bent kelias dienas paviešėti Londone. Ir sprendimą lėmė tikrai ne simpatijos bonsai kultūrai. Jau senai norėjau gyvai pamatyti vieną egzotišką Amazonės baseino vandens augalą – Viktoriją (Victoria amazonica ar V. crusiana). Teoriškai žinau apie jį labai daug – nuo sėjos iki auginimo subtilumų, o štai pamatyti bent jau augantį dirbtinėmis sąlygomis lyg šiol teko tik vėlyvą rudenį Amsterdamo botanikos sode, kur šis augalas gyveno paskutines savo dienas.

Viktorijos – milžiniški augalai, išauginantis iki 2 metrų skersmens vandens paviršiuje plūduriuojančius lapus. Augalo dydis priklauso nuo auginimo sąlygų, o Karališkasis Kew botanikos sodas nuo seno garsėja pavyzdingai išaugintais Viktorijos egzemplioriais. Daugiau nesiplėsiu pasakodamas apie šiuos augalus, kam įdomu, kviečiu spustelt šią nuorodą – nuotraukos viską papasakos pačios.

Victoria-amazonica-74

Taigi – Londonas!

Net vidurvasarį nesunku užsisakyti nebrangų viešbutį, o ir lėktuvo bilietų kainos nebuvo baisios. Nepilnos trys valandos ore – ir tikslas pasiektas. Orientuotis šiame mieste nėra sunku, tad ir kelionei iki viešbučio nereikėjo pasitelkti privačių detektyvų, nors jie akivaizdžiai siūlė savo paslaugas.

2015-07-29_3255

Viešbutyje užsiregistravęs ir numetęs kambaryje daiktus, iškart išskubėjau į miestą. Dienos planuose buvo aplankyti du parkus. Planai greitai pasikeitė, kai pakeliui į metro prieš akis išdygo didžiulis Gamtos istorijos muziejaus pastatas. Lankymasis jame nemokamas, tereiki atstovėti prie įėjimo eilę, gerokai didesnę nei prie cukraus ar dešros tarybiniais metais (kas tai dar prisimena…). Teko apsišarvuoti kantrybe ir valandžiukę patrypčioti eilėje -juk tai vienas seniausių ir didžiausių tokio tipo muziejų pasaulyje, negi praleisi progą. Jei pasisekė patekti vidun, gali ten praleisti visą dieną. O užsukęs kitą kartą tikrai atrasi, kiek daug dar nepamatei. Ekspozicijos išdėstytos labai profesionaliai. Čia pat pateikiama  informacija patiems mažiausiems lankytojams ir profesionalams, kai kurie eksponatai žavi tiek savo unikalumu, tiek gabaritais.

Šalia muziejaus – dar viena (tiesa, jau mokama) ekspozicija – Drugelių namai. Tai savotiška minioranžerija, kurioje pagrindiniai gyventojai ne augalai, o drugeliai, skraidantys tarp lankytojų ir augalų.

Toliau nebesidairydamas į šalis ir jau tikrai sparčiu žingsniu patraukiau link pirmojo pasirinkto aplankyti įžymaus Londono parko – Kesingtono sodų (Kesington Gardens). Tai – didžiulis, apie 110 hektarų potą užimantis parko masyvas. Norinčius pasidomėti daugiau tiek apie šį parką, tiek apie parkus Londone, kviečiu užsukti į turistams skirtą svetainę The Royal Parks. Informacija čia pateikiama labai glaustai, bet pasižvalgyti tikrai yra kur – vien Londone yra apie 2000 hektarų parkų ir skverų. O aš, pristatydamas šio miesto parkus, tiesiog pateiksiu gana nemažas nuotraukų galerijas su kai kuriais komentarais po nuotraukomis. Linkusiems piktintis ir burbėti, kad neva BonsaiVilnius.lt ima panašėti į kelionių dienorašti galiu pasakyti tik du dalykus: (1) nepatinka – neskaitykit, (2) tiek parkų, tiek natūraliai augančių senų medžių nuotraukos svetainėje pateikiamos ne šiaip sau, o vadovaujantis tais pačiais pažintiniais motyvais: tiems, kam užtenka kantrybės ir pastabumo tai tikrai turėtų padėti tiek formuojant atskirus medžius, tiek jų kompozicijas, tiek kuriant sodą savo kieme ir siekiant maksimalaus natūralumo. Taigi – Karališkieji Kesingtono sodai:

Kitas pirmosios dienos objektas – Regentų parkas su Karalienės Meri rožynais. Jis šalia pirmojo, gerokai didesnis, užimantis virš 150 hektarų plotą. Karalienės Meri rožyne auginama daugiau nei dešimtis tūkstančių rožių, sukaupta arti pusės tūkstančio jų veislių kolekcija.

Būtent Regentų parko pakraštyje įsikūręs ir Londono zoologijos sodas, deja, tądien jis jau buvo uždarytas.

Antrosios dienos planuose – Karališkasis Kew botanikos sodas ir Pasaulinis pelkių centras. Buvau optimistiškai nusiteikęs galvodamas jog spėsiu visur. Deja, antrosios dienos pusės planų teko atsisakyti gana greitai, vos užėjus į Kew. Šimto dvidešimties hektarų plote per kelis šimtmečius sukauptos milžiniškos augalų kolekcijos. Nuo pačio ryto iki pat užsidarant sodui vakare vaikščiojau jo takeliais ir nespėjau visko apžiūrėti. Liko gal koks trečdalis – magnolijų, ąžuolų kolekcijos, azalijos, rododendrynas, gamtos tyrimų centras. Tai – vienintelis atrastas parkas, turintis bonsų kolekciją.

Trečioji diena (kaip ir dera paskutinei kelionės dienai) – vaikščiojimas peilio ašmenimis: spėsiu ar nespėsiu į lėktuvą. Nors skrydis vakare, bet iki Lutono oro uosto daugiau nei pusė šimto kilometrų nuo miesto, o kur dar miesto labirintai. O suplanuotas vizitas į bent vieną „bonsai tašką“. Nesvarbu, ar tai parduotuvė, ar studija, ar klubas. Keista, bet rasti tokias vietas internete ne visada būna lengva. Paieška duoda daugybę rezultatų, dešimtis medelynų, prekiaujančių bonsai medeliais, tačiau patikrinus paaiškėja, kad „bonsai“ jų aprašyme kaip raktinis žodis įrašytas tik reklamos tikslais, kad kuo daugiau žmonių pamatytų jų puslapį. Taip gan ilgas paieškos sąrašas labai sutrumpėja. Sutrumpėja jis dar labiau, kai bandai susitarti dėl susitikimo. Studijos dažniausiai dirba vakarais, o dienomis jų savininkai užsiėmę kitais reikalais, internetinėse parduotuvėse ne ką tepamatysi. Vis gi pasisekė, ir maždaug už valandos kelio nuo viešbučio pavyko rasti Ma-ke bonsai studiją, į kurią išvažiavau iškart po pusryčių. Maloniai sutikęs studijos šeimininkas Mark d’Cruz su visomis smulkmenomis papasakojo apie savo veiklą: bonsai medelių auginimą, seminarų, paskaitų, užsiėmimų vedimą, dalyvavimą televizijos laidose. Aprodė prie namų esančius medelius, parduotuvėlę (atsiskaityti už išsirinktus įrankius ir vazonus kortele nebuvo problemų). Erdviame kieme – daugybė lentynų su medeliais, kiemo gilumoje – namelis-studija, kur vyksta praktiniai užsiėmimai.

Laikas bendraujant bėgo labai greitai, ačiū studijos šeimininkui Mark d’Cruz už įdomų susitikimą. Ir jau netrukus teko skubėt atgal į viešbutį, išsiregistravus – į oro uostą, tos pačios nepilnos trys valandos skrydyje ir – namai namučiai! Ir vėl kaip voverė į darbų ratą…

Jogaila Mackevičius

Sorry, the comment form is closed at this time.